Pasvarstykime, kodėl šis meno kūrinys, kurio autorius įvertintas Nacionaline premija, kelia tiek aistrų ir nepatogumų valdžiai, kuri vis speičiama į kampą pareikšti savo estetines (modernistines, postmodernistines ar socrealistines) pažiūras. Kaip paaiškinti šį visuomenės dėmesį meno kūriniams net tuomet, kai, atrodo, peršasi nepalyginti aktualesnės temos, pavyzdžiui, artėjantys Seimo rinkimai? Gal tai žymi naują reiškinį, būtent visuomenės estetizavimąsi? O gal atvirkščiai, tai rodo mūsų estetinio pojūčio deficitą, t. y. visuomenės barbarizavimąsi? Jei tai – iškilus pripažinto menininko kūrinys, ar siūlymas jį griauti neprilygsta „Islamo valstybės“ užmojams susprogdinti antikinius meno kūrinius?
Renesansas ypatingas tuo, kad meniškumo kriterijumi tampa žmogaus galimybių demonstravimas. Su tuo sietinas tiek Leonardo da Vinči perspektyva ir atitinkama (sfumato) technika, tiek Mikelandželo skulptūrų (pirmiausia Dovydo) mastai. Garsiausias Renesanso kriterijų konfliktas – tarp Mikelandželo ir popiežiaus sampratų, kai pastarasis liepė užtapyti nuogybes Siksto koplyčioje. Istorijoje išliko kartūs Mikelandželo žodžiai, skirti popiežiui: Jūsų Šventenybe, galite užtapyti nuogybes freskoje, bet nepajėgiate sumažinti blogio pasaulyje.
Totalitariniai režimai (tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Vokietijoje) išbrokuoja šį „dekadentinį“ kriterijų sugrąžindami prie „tikro“ vaizdo. Taip Sovietų Sąjungoje atsiranda socrealizmas, suderinantis fotografinį vaizdavimą ir socialistinės ateities žiūrą. Postmodernizmas stebėtinu būdu suderina platoninę darną ir siekį sukrėsti žiūrovą. Prisiminkime Marijos Abramovič performensus ir instaliacijas. Čia paminėsiu tik du iš jų: viename (performense) ji siekia suderinti medų, pieną, vyną ir savo nuogo kūno plakimą; kitoje (instaliacijoje) menininkė apsinuoginusi pozuoja su automatu ant kruvinos kaulų krūvos. Vos nepamiršau bene dažniausiai minimo meniškumo kriterijaus – grožio. Šia prasme pastaroji instaliacija išties graži – jos kompozicija ir koloritas be priekaištų. Vis dėlto grožio samprata ir yra tai, dėl ko daugiausia ginčijamasi ir kuri ypač priklauso nuo visuomeninio konteksto.
Po meniškumo kriterijų apžvalgos beliko paskelbti svarbiausią jų. Mano galva, svarbiausias meniškumo kriterijus yra jo provokatyvumas. Kitaip tariant, meno kūrinys yra tuo meniškesnis, kuo daugiau diskusijų jis sukelia. Būtent tai yra iškilaus meno kūrinio požymis. Provokatyvumas neatsiejamas nuo naujumo ir kūrybiškumo: provokuoja netikėtas menininko požiūris, kuris verčia diskutuoti ne tik meno klausimais. Vien toks, t. y. iškilus, meno kūrinys tampa pretekstu svarstyti ir kitokias (ne vien Seimo rinkimų) temas. Tuomet meno tekstas tampa visuomenės kontekstu. Dabar paklauskime: kas yra meniškiausias visų laikų Vilniaus meno kūrinys pagal šį kriterijų?
Kodėl mes taip ilgimės „švaraus“ vaizdo, neužteršto surūdijusiais vamzdžiais? Kodėl mes norime parodyti sau ir kitiems, kad aplinkui viskas yra taip gražu? Ar tikrovė yra tai, kas iščiustyta, išdažyta ir pagražinta? Ar tokios parodomosios išorės geismas nėra tai, ką mums būtina priešpastatyti savo nešvariam vidui? Kokio generolo laukiame atvykstant, norėdami išdažyti vaizdą aplink romantizuojamą Gedimino bokštą? O kas, jeigu mes, peticijų rašytojai, patys esame vamzdyje? Kitaip tariant, mes nematome ir nenorime matyti bet kokio kito vaizdo anapus mūsų vamzdžio? Galbūt tikrieji vamzdininkai – mes, peticijų rašytojai, nes nepakenčiame jokio kitokio (meninio) požiūrio, kuris verstų mus keistis (apsivalyti)?
Vadinamasis vamzdis turi dar vieną savybę, kuri jį suartina su kitais pasauliniais meno kūriniais. Jis yra nuogas nelyginant figūros ant Siksto koplyčios lubų. Nuogybės turi būti uždengtos – tai kur kas lengviau nei pakeisti blogą (nešvarų) pasaulį.
O kas, jei autorius „išdūrė“ mus, peticijų rašytojus? Juk kuo daugiau prirašysime peticijų, tuo reikšmingesniu, vadinasi, ir iškilesniu darysime meno kūrinį – prisiminkime meniškumo kriterijų. Net jei jį nugriausime, jis persikels į chrestomatijas ir enciklopedijas pelnydamas „kankinio“ vardą. Tokiu būdu jį dar labiau išgarsinsime.
Galbūt šis „vamzdis“ yra per mažas, kad taptų miesto simboliu? Simboliais taip pat tampa tie objektai, dėl kurių verda daugiausia diskusijų. Tokių simbolių pavyzdžiai – Eifelio bokštas Paryžiuje ir Kreivasis namas Prahoje. Mano pasiūlymas: įgyvendinkime autoriaus sumanymą ir pastatykime dar bent penkis vamzdžius, kurie suformuotų arką. Galbūt taip išsigydysime nuo vamzdininko sindromo.