T. Kačerauskas. Mus suvarė į kalbos getą

Vienas garsiausių XX a. filosofų Ludwigas Wittgensteinas kalbą apibūdino kaip besiplėtojantį miestą su klaidžiu senamiesčiu, aiškiu naujamiesčiu ir nuolat augančiais priemiesčiais. Kiekviena kalba, įskaitant lietuvių, – gyvai pulsuojanti terpė, kuri formuojasi drauge su jos gyventojų nuostatomis, rūpesčiais ir lūkesčiais. Atrodo, mūsų pavardės sietinos su kalbos senamiesčiu bei mūsų giminės praeitimi, o vardai – su naujamiesčiu ar priemiesčiu. Viena ir kita susipina sudarydami mūsų tapatumą. Pasitelkdami pavardžių rašybos atvejį, pasvarstykime požiūrį į savo praeitį ir ateitį, drauge – į savo tapatumą.

Minėta pavardė – simptomiška. Kaip turime rašyti: Wittgensteinas, Vitgenšteinas, o gal Vitgenštainas? Būtent taip austrai taria savo garsiojo tautiečio pavardę. Atrodo, pagarba autoriui perša mintį, kad neturime iškreipti jo pavardės nei tardami, nei rašydami. Kitaip tariant, turime rašyti originaliai, t. y. taip, kaip ji rašoma jo(s) gimtąja kalba. Maža to, turėtume tarti autentiškai: juk mes taip pat nenorime, kad mūsų pavardes kraipytų. Būtent šią nuomonę išsako ir garsusis Lietuvių kalbos komisijos nutarimas, parengtas 1980 m., paskelbtas 1984 m. ir dar kartą priimtas 1997 m. Matysime, kad tai – ir etikos bei politikos klausimas.

Lietuvių kalbos komisijos 1980 m. ir 1984 m. nutarimai turėjo pasipriešinimo politinei konjunktūrai aspektą: pavardės neturėjo būti adaptuojamos remiantis rusų kalbos pavyzdžiu. Vietoj to turėtume atsigręžti į jų originalią ir autentišką (ne surusintą) rašybą bei tarimą. Būtent dėl šio aspekto 1980 m. nutarimas nebuvo paskelbtas. Autentiškumas reiškia ne tik pagarbą, bet ir pasirengimą mokytis kitų kalbų su jų raidėmis, su kitokia rašyba ir kitokiu tarimu. Kitaip tariant, tai – atvirumas pasauliui ir jo tautoms.

Įsivaizduokime tokią situaciją. Wittgensteinas tampa Lietuvos piliečiu, tačiau jam pasakome, jog neišduosime paso, kadangi jo pavardė turi raidę „w“. Ar pavardžių saugojimas nuo trijų lotyniškų raidžių „q“, „w“ ir „x“ iš tikrųjų reiškia lietuvių kalbos „senamiesčio“ saugojimą? Veikiau priešingai: draudimas pavardėse vartoti šias raides liudija mūsų istorinę užmarštį. Bent viena iš šių raidžių puikuojasi tiek ant pirmosios lietuviškos apskritai knygos, tiek ant pirmosios lietuviškos LDK knygos viršelių. Ši Mažvydo (1547 m.) ir M. Daukšos (1595 m.) tradicija tęsėsi dar tris šimtus metų. Ignoruoti šią tradiciją (kalbos senamiestį) reiškia užmiršti lietuvių raštijos istoriją.

Prisiminkime XIX a. pabaigą, kai šių raidžių lietuviškoje raštijoje buvo atsisakyta. Tai buvo padaryta pirmiausia siekiant atsiriboti nuo lenkų raštijos ir lenkų tautos. Dėl tos pačios priežasties įvestos čekiškos raidės „č“, „ž“ ir „č“. Paradoksas tas, kad čekiškos raidės tapo lietuviškojo tapatumo esminiu sandu. Čia iškyla tokie klausimai. Ar tautinio atsiribojimo klausimas dar vis aktualus? Ar dar vis turime tolti nuo savo kaimynės Lenkijos? Ar mūsų politinės XX a. netektys nėra šio bandymo atsiriboti nuo savo istorinės kaimynės rezultatas? Netgi XIX a. pabaigoje, kai mūsų tautų atsiribojimo klausimas buvo aktualus, J. Jablonskiui neatėjo į galvą siūlyti drausti pavardžių rašybą su minėtomis raidėmis.

Viena vertus, turime žvelgti pirmyn atsisakydami nebeaktualių nuostatų ir motyvų, kaip antai atsiribojimo nuo savo bendrapiliečių. Kita vertus, turime nepamiršti savo kalbos senamiesčio ir lietuviškos raštijos tradicijos. Jei čekams tenka gelbėti lietuvybę, galbūt apskritai jos neturime? Seimo siūlomas hibridas (pase rašyti dvejopas pavardes) – dar vienas būdas uždėti valdžios leteną ten, kur ji nereikalinga. Juk dvejopa pavardė reiškia dar daugiau sumaišties. Kita vertus, gal tai liudija įprastą bandymą pabėgti nuo problemos viską jaukiant ir veliant.

Prisiminkime XIX a. pabaigą, kai šių raidžių lietuviškoje raštijoje buvo atsisakyta. Tai buvo padaryta pirmiausia siekiant atsiriboti nuo lenkų raštijos ir lenkų tautos. Dėl tos pačios priežasties įvestos čekiškos raidės „č“, „ž“ ir „č“. Paradoksas tas, kad čekiškos raidės tapo lietuviškojo tapatumo esminiu sandu. Čia iškyla tokie klausimai. Ar tautinio atsiribojimo klausimas dar vis aktualus? Ar dar vis turime tolti nuo savo kaimynės Lenkijos? <...> Netgi XIX a. pabaigoje, kai mūsų tautų atsiribojimo klausimas buvo aktualus, J. Jablonskiui neatėjo į galvą siūlyti drausti pavardžių rašybą su minėtomis raidėmis.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas

Pagaliau paklauskime – ar mums reikia valdžios sprendimo tam, kad pasirinktume savo pavardės, kuri byloja apie mūsų kilmę ar ryšius, rašybą? Ar ši valdžios „globa“ nerodo, kad esame užguiti žmonės, jos suvaryti į kalbos getą? Problema dėl pavardžių rašybos nėra vien trijų lotyniškų raidžių „techninis“ klausimas. Tai – mūsų atvirumo pasauliui, pagarbos bendrapiliečiams, autentiško požiūrio, domėjimosi kitomis tautomis ir užguitumo laipsnio klausimai.