Mane, studijavusį JAV penkerius metus (žr. prisistatymą komentaro pabaigoje), dalyvavusį Bernie Sanderso rinkimų kampanijoje, apima nemalonus jausmas, kai apžvalgininkas Vidas Rachlevičius akivaizdžiai sąmoningai nekreipia dėmesio į faktus.
Komentare „Raudonas gaivalas sugrįžo“ jis, drabstydamasis emocijomis, desperatiškai gina baltojo krikščionio identitetą. Kitaip tariant, jeigu šalia faktų apie JAV kilusį judėjimą „Juodaodžių gyvybė svarbi“ (Black Lives Matter – BLM) būtų sprogusi atominė bomba, V. Rachlevičius jos tiesiog nebūtų pajutęs. Jis būtų ir toliau rašęs ditirambus nuskriaustai save prisistatančiai grupei žmonių – baltiesiems, apsiginklavusiems vyrukams, kuriems Jungtinių Valstijų valdžia, dėl COVID-19 krizės neleido eiti į kirpyklą.
Šioje vietoje ir atsiskleidžia dešiniųjų identiteto politika, t. y. matydami laisvėjančią, aktyvią, labiau tolerantišką visuomenę jie puola ginti fantomų, pasenusių galios stereotipų, kurie primena apie juodai baltus laikus, kai vyrai buvo vyrais, o policininkai – smurtautojais.
Norint suprasti šiandien JAV vykstančių protestų priežastis, BLM judėjimas turėtų būti analizuojamas tik JAV rasinės politikos ir kultūros kontekste. Turint omenyje, jog šis judėjimas kilo iš kovos už pilietines teises, iš afroamerikiečių savigynos grupių (black power) ir afroamerikiečių feminisčių judėjimų, jis yra, amerikietiškai šnekant, tiek pat „amerikietiškas, kaip obuolių pyragas“.
Kalbėjimas apie BLM neatsižvelgiant į amerikietiškos demokratijos kontekstą geriausiu atveju yra pilstymas iš tuščio į kiaurą, o blogiausiu – pirmą kartą girdinčių apie amerikietišką rasizmą žmonių klaidinimas.
Taigi, ką turėtume žinoti apie „Black Lives Matter“ JAV kontekste? Palyginus su Europa, JAV gerovės valstybės politika yra itin apleista. Kitaip tariant, viešosios institucijos Jungtinėse Valstijose, antraip nei Europoje, nėra skirtos ekonominės bei socialinės atskirties tarp visuomenės klasių mažinimui.
Kaip teigia Harvardo ekonomikos tyrimų institutas, socialinės pagalbos tinklų Jungtinėse Valstijose nebuvimas yra rasinio priešiškumo rezultatas. (Why doesn’t the US have a european-style welfare state? Harward, 2001). JAV elektoratas niekada nerodė didelio politinio noro plėsti socialinių garantijų programas skirtas nepasiturintiems, kurių neproporcingą daugumą sudaro afroamerikiečiai.
Kitaip tariant, pajamų perskirstymo politika Jungtinėse Valstijose visada buvo aktualiausia žmonėms, kurie priklauso etninėms mažumoms.
Dėl šios priežasties gerovės valstybės politikos oponentai Jungtinėse Valstijose kovodami prieš kairiąją politiką, nuolat spekuliuoja taip vadinama „rasės korta“. Jų retorinis klausimas skirtas šalies elektoratui yra toks: „Ar tikrai norite, jog mokesčių mokėtojų pinigai patektų į tingių juodųjų rankas?“
Plačiai žinomas JAV prezidento Ronaldo Reagano siekis nurašyti socialinės paramos programų svarbą puikiai iliustruoja šią šlykščią retoriką. Jis naudojosi pačių dešiniųjų sukurtu mitu apie juodaodę moterį išnaudojančią socialines pašalpas („Gerovės programų karalienės“ mitas).
Anot Harvardo universiteto tyrimo, „Jungtinėse Valstijose rasė yra vienintelis svarbiausias faktorius, nulemiantis socialinio aprūpinimo programų būklę“. Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į gana banalią tiesą, rodančią, kad nuo socialinių garantijų programų neadekvatumo Jungtinėse Valstijose kenčia ne tik afroamerikiečiai, bet visi viduriniajai ir žemesniajai klasėms priklausantys žmonės.
Taip, V. Rachlevičiau, netgi nepasiturinčios, iki dantų apsiginklavusios baltųjų darbininkų šeimos, 2016 metais balsavusios už D. Trumpą, kenčia nuo ekonominės atskirties. Tačiau tik afroamerikiečiai gali „pasigirti“, jog jie labiausiai kenčia nuo socialinės pagalbos tinklų neveiksnumo ir nuo stereotipų, kuriais naudojantis nesprendžiamos socialinės problemos.
Socialinės apsaugos sistemos būklę taip pat apsunkina Jungtinėse Valstijose vyraujanti dviejų partijų sistema, kuri neleido išsivystyti progresyviai socialdemokratinei partijai. „Black Lives Matter“ judėjimas dėl šios priežasties niekada nebuvo susivienijęs su Demokratų partija. Kitaip tariant, patys Demokratai – dažnai apsimetantys kairiaisiais – yra atsakingi už įstatymus, kurie yra labai nepalankūs afroamerikiečių bendruomenėms. Pavyzdžiui, prezidento Billo Clintono 1997 metais pasirašytas „Trumpalaikės Pagalbos Vargstančioms Šeimoms“ įstatymas drastiškai sumažino socialines garantijas vienišoms motinoms, nutraukė pagalbą nepilnametėms motinoms ir nustatė griežtą bendrą pašalpų ribą.
Šiais metais JAV prezidento rinkimuose dalyvausiantis Demokratų partijai atstovaujantis kandidatas Joe Bidenas yra gerai žinomas dėl savo tvirtos, bet prieštaringos politikos skirtos nusikalstamumo mažinimui. J. Bideno 1986 metų „Kovos su piktnaudžiavimu narkotikais“ įstatymas padidino skirtumą tarp baudų už kokaino ir kreko naudojimą. Nors šie narkotikai yra panašūs, už kreką, kuris yra pigesnis ir labiau paplitęs afroamerikiečių bendruomenėse, baudos tapo nepalyginamai griežtesnės.
Taip pat gerai žinomas J. Bideno 1994 metų „Smurtinių nusikaltimų kontrolės ir teisėsaugos“ įstatymas skyrė daugiau lėšų naujų kalėjimų statybai bei skatino policininkus suimti žmones už su narkotikais susijusius nusikaltimus. Šie ir kiti Demokratų partijos priimti įstatymai tiesiogiai prisidėjo prie masinio įkalinimo politikos, kuri praeito amžiaus 8 -tajame ir 9 -tajame dešimtmečiuose stulbinamai sparčiai padidino įkalintų žmonių skaičių Jungtinėse Valstijose.
Didžioji dauguma įkalintų žmonių per šiuos kelis dešimtmečius buvo neišsilavinę afroamerikiečiai vyrai. Taigi, realybė tokia – jeigu 1975 metais gimęs afroamerikietis vyras yra nebaigęs vidurinio išsilavinimo, jis turi 70 procentų didesnę tikimybę kada nors gyvenime atsidurti kalėjime. Buvęs kandidatas į JAV prezidentus Bernie Sandersas, reaguodamas į tokią J. Bideno politiką, pastebėjo: „Ar politikų užduotis yra patupdyti pusę Amerikos piliečių už grotų?“
Visa tai rodo, jog „Black Lives Matter“ aktyvistai yra įsprausti į ypač beviltišką padėtį, kurioje struktūrinių reformų įgyvendinimas yra sunkiai tikėtinas dėl įtakingų politikų politinės valios trūkumo. Taip problema patenka į užburtą ratą. Afroamerikiečių bendruomenės labiausiai kenčia nuo socialinės pagalbos tinklų neįgalumo, brangaus aukštojo išsilavinimo ir visuotino sveikatos draudimo nebuvimo. Užuot sprendusios šių bendruomenių socialines problemas, savivaldybės siunčia agresyviai nusiteikusius policininkus „gesinti gaisrų“ – gaudyti benamius, narkomanus ir t. t.
Europiečiams sunku suvokti JAV konflikto tarp etninių grupių priežastį. Tai, ką europiečiai supranta kaip Centro politiką, Jungtinėse Valstijose yra dažnai interpretuojama radikalia kaire. Puikus šio reiškinio pavyzdys yra JAV teisėsaugos sistema, kurią „Black Lives Matter“ aktyvistai tikisi reformuoti. Kokie gi BLM siekiai? Ar jie tikrai tokie radikalūs kaip mums Lietuvoje bando aiškinti dešinieji?
Štai Mineapolio policijos akademijoje policininkai yra apmokomi tik per šešiolika savaičių ir jie tuojau siunčiami į gatves – ginkluoti iki ausų. Šiuos naujus policininkus dar šešis mėnesius prižiūri labiau patyrę kolegos. Akivaizdu, kad keturių mėnesių apmokymų jokiais būdais nepakanka pareigūnui gaunančiam teisę naudoti mirtį nešantį ginklą. Pavyzdžiui, už afroamerikiečio George‘o Floydo nužudymą atsakingiems dviem naujokams policininkams pagal Europoje vyraujančius policininko elgesio standartus apskritai nebūtų leista spręsti iškilusio konflikto.
Iliustracijai pateiksiu visai skirtingą policininko edukacijos skandinavišką pavyzdį – Norvegiją. Pirmais metais policijos akademijoje naujokai studijuoja policijos etikos teoriją. Antrais metais jie seka patyrusius policininkus jų darbo metu, o trečiaisiais – mokosi nusikaltimų tyrimų meno. Galiausiai vyksta egzaminai. Išvada: dėl itin gero ir visapusiško išsilavinimo, policininkai Norvegijoje konfliktus sprendžia ir kitokiais nesmurtiniais situacijos sprendimo būdais.
Ką reiškia „Black Lives Matter“ protestai politiniame JAV kontekste? Pačiame jų įkarštyje staiga pradėjus drastiškai kristi D. Trumpo reitingams dešiniesiems lieko tik viena – pulti ant visko, kas progresyvu ir pasipriešinimą bei kritiką nurašyti radikaliai kairei.
Juokingiausias šios strategijos pavyzdys yra D. Trumpo pareiškimas, jog J. Bidenas kartu su „radikaliais leftistais“ ketina atimti iš policijos skyrių lėšas. Taip nėra. J. Bidenas tikrai nieko panašaus neketina daryti. Tokia politika jam nebūdinga. Tačiau nukreipta visų pirma į nesmurtinius konflikto sprendimų būdus JAV policijos sistemos ir policininkų edukacijos reforma yra gyvybiškai svarbi.
Vyraujantis kaubojiškas požiūris „pirma šauk, paskui klausk“ neadekvatus. Krintantys D. Trumpo reitingai būtent ir parodo, kad Jungtinių Valstijų policijos sistemos reforma nėra radikalių „leftistų“ idėja. Apklausos rodo, kad policijos reforma jau rūpi daugumai – 59 proc. amerikiečių.
Džiugu, jog Lietuvoje aktyvistai šių metų birželio 5 dieną išėjo į Vilniaus gatves drąsiai išreikšdami palaikymą „Black Lives Matter“ judėjimui JAV. Tai įrodė, jog nauja Lietuvos karta yra aktyvi, kosmopolitiška ir neabejinga sisteminei diskriminacijai, kad ir kur ji bebūtų. Tačiau emocionalus dešiniųjų atsakas greitai įstatė šį protestą į bendrą dešinės-kairės kultūrinio karo Lietuvoje naratyvą.
Tokiu būdu yra stengiamasi pristabdyti bei sumenkinti ne tik politinį aktyvizmą Lietuvoje, bet ir „Black Lives Matter“ judėjimo reikšmę JAV demokratijos vystymosi procese. Tai ar šio proceso bijo vietiniai dešinieji tampriai bendradarbiaudami su dešiniaisiais radikalais?
Kai politinė erdvė dalijasi į priešų-draugų minų lauką, telieka viena – įsigilinti į objektyvią problemos analizę, nepamirštant, kad JAV aktualijos skiriasi nuo mūsų. Taigi, mano linkėjimas V. Rachlevičiui „Black Lives Matter“ aktyvistų lūpomis: „Įsiklausykite į tai, ką MES sakome!“
Tadas Vinokuras: Goldsmiths, University of London (Ph.D researcher) – politologijos mokslų doktorantas; MA Art and Politics, Goldsmiths, University of London; California Institute of the Arts ir San Francisco State University – filosofija, ir politika; BA Electronic Production and Design, Berklee College of Music . Šiuo metu stažuojasi Europos Parlamente, LSDP.