Apie Trečiojo reicho tankų pajėgas, jų veiksmus fronte ir žinomiausius įgulų vadus sklando daugybė legendų. Vienos jų pagražintos, kitos remiasi realiais įvykiais.
Vermachto tankų įgulų profesionalumas, sumani taktika kovos lauke ir rezultatyvumas naikinant priešo kovos techniką atsispindi Sąjungininkų šalių kariuomenių pranešimuose. Visa tai stebino, nes savo tankų pajėgas Trečiasis reichas kūrė praktiškai nuo nulio.
Vokietija, kuriai po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Versalio sutarties nutarimu buvo uždrausta gaminti ir turėti tankus, A. Hitleriui atėjus į valdžią vos per kelerius metus pasiekė neįtikėtiną progresą.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ir jam vykstant, vokiečiai sugebėjo ne tik išvystyti puikią tankų veiksmų kovos lauke strategiją ir parengti ne mažiau gerus vadus, bet ir tapti modernaus kariavimo būdo pradininkais, kur didžiulė reikšmė teikta tankams – pagrindiniam „Žaibo karo“ instrumentui.
Būtent apie iškiliausius Trečiojo reicho tankų panaudojimo specialistus bei įgulų vadus savo knygoje „Tankų asai“ ir rašo vokiečių autorius, buvęs E. Rommelio vadovaujamo „Afrikos korpuso“ karys Franzas Kurowskis.
Čia rasite įdomius ir gyvus pasakojimus apie tokius asus, kaip O. Cariusas ir E. Barkmannas, generolus H. Guderianą ir E. Hothą bei daugelį kitų.
Netgi esant kiekybiniam Sąjungininkų pranašumui, vokiečių tankistai kovėsi pasiaukojamai, savo meistriškumu dažnai pralenkdami priešą. F. Kurowskio knyga – liudijimas apie juos.
Pateikiame knygos ištrauką:
– Cariusai, noriu, kad išžvalgytum frontą su savo tanku!
Majoras Willis Jähdė, 502-ojo sunkiųjų tankų („Tiger“) bataliono vadas, nusišypsojo duodamas įsakymą jaunam lieknam karininkui, kuris ką tik jam prisistatė.
Siauras leitenanto veidas ir aukšta kakta suteikė jam mąslią išraišką, tačiau Jähdė žinojo, kad Cariusas galėjo būti kietas kaip uola ir kad juo galima pasikliauti.
– Manote, kad rusai vėl persikėlė per pelkynus, pone majore?
– Neabejotinai. Prieš valandą užpultos mūsų tiekimo kolonos. Turi judėti pirmyn savarankiškai. Likusi kuopos dalis netrukus atvažiuos iš paskos.
Leitenantas Cariusas išėjo iš Černove įsikūrusios vadavietės ir po valandėlės jo tanko vairuotojas unteroficierius Köstleris įjungė pavarą. „Tiger“ lėtai pajudėjo iš vietos.
Cariusas žvalgėsi pro žiūronus. Priešais tanką besidriekiantis kelias kilo ir sukosi dešinėn ir dingo už aukštumos.
– Likusi bataliono dalis turėtų prisijungti prie mūsų nuo ten, – Cariusas informavo taikytoją unteroficierių Clajusą, kiek vyresnio amžiaus tankistą, kuris įstojo į armiją būdamas užsisėdėjęs „amžinasis“ studentas.
Staiga tankas krestelėjo. Pasigirdęs žvangesys juos įspėjo, kad kažkas nutiko vikšrams. Cariusas išlaipino savo įgulą patikrinti važiuoklės.
Radistas sėdėjo prie savo stotelės, o Cariusas liko žvalgytis pro vado liuką, tuo metu likusi įgula išlipo apžiūrėti, kas atsitiko. Köstleris kaip vairuotojas buvo atsakingas už bet kokių važiuoklės gedimų remontą.
Iš apatinio skyriaus prabilo Clajusas:
– Štai ir mūsų tankai, pone leitenante! – Jis parodė pirštu dešinėn, kur ant kylančio kelio pasirodė pirmieji tankai.
– Ant jų susėdę pėstininkai! – paprieštaravo Cariusas, žvalgydamasis pro žiūronus. Jau po poros sekundžių jis tiksliai suprato, ką mato, ir tai nebuvo jų bataliono tankai. – Ivanas! Visi atgal į tanką!
Vyrai žaibiškai pranyko savo liukuose. Sovietai, atrodė, nekreipė dėmesio į vienišą tanką, riogsantį šalikelėje. Jie judėjo pirmyn.
Cariusas jau ketino duoti komandą šauti, kai Clajusas paleido šūvį. Sviedinys smogė T-34, kuris buvo vos už 60 metrų, ir pataikė tiesiai tarp korpuso ir bokšto. Plūsdamas dūmais, jis pasuko į griovį ir ten sustingo. Ant jo sėdintys pėstininkai nušoko ir pabiro į šalis.
Kiti vienuolika priešo tankų, važiuojantys iš paskos, pradėjo panikuoti. Vienas įsirėžė į kitą. Keletas nusuko į šoną. Vienas iš T-34 artinosi tiesiai prie „Tiger“; tai buvo mirtina klaida.
Greita seka sviediniai vienas po kito švilpė iš mirtino 88 mm kalibro pagrindinio pabūklo. Taikytojas ir užtaisytojas darbavosi kaip automatai: apskaičiuotai, užtikrintai ir vienodu ritmu. Bokštas pasisuko pirma dešinėn, paskui kairėn, ieškodamas pagrindiniam pabūklui naujos aukos. Per kitas tris minutes mūšio lauke atsirado dar keturi rūkstantys korpusai. T-34 negalėjo prilygti „Tiger“, ypač užklupti netikėtai ir visiškai kaktomuša.
Iš dvylikos priešo tankų išsigelbėjo tik du. Dešimt kitų taip ir liko smilkti ar liepsnoti ant kelio, liudydami, koks grėsmingas gali būti „Tiger“ ir jo ne mažiau grėsmingas pagrindinis pabūklas.
Tame sektoriuje priešo puolimas buvo sustabdytas.
[...]
1943 m. gruodį puolant sovietų įtvirtinimą, Cariuso „Tiger“ įstrigo prieštankiniame griovyje ir neįstengė iš jo išsikapstyti. Oberfeldfebelis Zwettis, Cariuso būrio kolega, atriedėjo į pagalbą. Pliekiant minosvaidžių ugniai, abu tankai buvo sukabinti vilkimo lynais. Kabinančiam lynus Cariusui į smilkinį pataikė skeveldra. Jeigu ji būtų sulindusi centimetru giliau, narsiajam tanko vadui viskas būtų buvę baigta.
– Ištrauk skeveldrą! – liepė jis unteroficieriui Krameriui, savo naujajam taikytojui (Clajusui karo tarnyba buvo laikinai atidėta, kad galėtų tęsti studijas).
Krameris ištraukė metalo gabalą, ir žaizda ėmė smarkiai kraujuoti. Zwettis uždėjo tvarstį. Tai padarius gelbėjimo operacija tęsėsi, ir Cariuso „Tiger“ buvo parvilktas iki vokiečių linijų, toliau nuo pavojaus.
Švintant kitą rytą abiem „Tiger“ pavyko pervažiuoti griovį tiltu, kurį per naktį įrengė inžinieriai. Tada jie galėjo priartėti prie pat sovietų pozicijų. Zwettis sunaikino du prieštankinius pabūklus, kurie dengė minų lauką. Sovietai pradėjo apšaudyti abu „Tiger“ iš daugiau nei tuzino prieštankinių šautuvų.
Cariusas įsakė tankams apšaudyti priešais supiltą žemių pylimą. Nuojauta jam sakė, kad už jo kažkas slypi.
Abu tankai atidengė ugnį į nurodytą taikinį. Žemės gabalai išlėkė į orą nuo ardomųjų sviedinių sprogimų. Sovietai atsakė rankinėmis granatomis. Savi pėstininkai kažkodėl nepasirodė. Katės ir pelės žaidimas tęsėsi keletą valandų. Staiga Zwettis per radiją perspėjo savo būrio vadą:
– Po jūsų tanku – tepalai arba vanduo!
Cariusas liepė Köstleriui užvesti variklį. Didžiausi jo nuogąstavimai netrukus pasitvirtino. Variklio temperatūra pakilo iki 110 laipsnių. Dėl apšaudymo iš prieštankinių šautuvų ir minosvaidžių prakiuro radiatorius. Tankams nieko kita neliko, kaip tik atsitraukti. Jie abu sėkmingai pervažiavo minų prikaišiotą atvirą vietovę ir pasiekė inžinierių paskubomis sukonstruotą tiltelį. Šis įlinko nuo tankų svorio, tačiau abu laimingai pasiekė kitą pusę. Netrukus abu tankai buvo santykinai saugūs pelkynuose. Ne visos operacijos baigdavosi sėkmingai, tačiau dėl gebėjimų ir sėkmės Cariuso būrys patyrė stebėtinai mažai nuostolių.
**
Ottas Cariusas gimė 1922 m. gegužės 27 d. Cveibriukene (Zweibrücken) mokyklos direktoriaus šeimoje. Ten lankė kolegijos parengiamąją mokyklą ir 1940 m. kovą įgijo diplomą. 1940 m. gegužės 25 d. jis gavo šaukimą į kariuomenę ir buvo išsiųstas į 104-ąjį pėstininkų atsargos batalioną Posene, kur ir sulaukė 18-ojo gimtadienio. Iš pradžių pasiprašė paskiriamas į prieštankinius dalinius, tačiau buvo paskirtas paprastu pėstininku, nes tuo metu papildomo prieštankinio personalo nereikėjo. Kai galų gale buvo pervestas į Darmštatą (Darmstadt) arčiau namų, jam nusišypsojo sėkmė. Vieną dieną jo kuopos vadas pasiteiravo, ar būtų savanorių, norinčių tapti tankistais. Cariusas vienas iš pirmųjų pakėlė ranką.
Jis buvo pasiųstas į 7-ąjį tankų atsargos batalioną Faihingene netoli Štutgarto, kur jam grąžintas šauktinio statusas. Jo tanko vadas per pradinius mokymus buvo unteroficierius Dehleris, o Cariusas jo įguloje paskirtas užtaisytoju. Batalionas buvo aprūpintas trofėjiniais čekų tankais, „Škoda“ gamybos vidutinio sunkumo tankais, ginkluotais 37 mm pagrindiniu pabūklu, kuriuos vokiečiai perkrikštijo į „Panzer 38 (t)“. Cariusas išėjo tankų šaudymo kursus pagrindiniame Vokietijos artilerijos poligone Putlose, šiaurinėje Vokietijoje. Vėliau priskirtas 21-ojo tankų pulko 1-ajai kuopai, tai buvo vienas iš naujai suformuotos 20-osios tankų divizijos pulkų. Divizija buvo perkelta į Ordrufo mokymų poligoną visai prieš prasidedant kampanijai rytuose.
Puolimui prasidėjus, 1941 m. birželio 22 d. rytą 20-osios tankų divizijos pajėgos buvo sutelktos miškuose į pietvakarius nuo Kalvarijos. Tą patį vakarą pasiekė Alytų ir jo aerodromą už maždaug 120 kilometrų nuo sienos.
Tą vakarą sovietų naikintuvai-bombonešiai puolė vokiečių pozicijas. Visi nėrė į priedangas. Buvo girdėti unteroficieriaus Dehlerio keiksmai, kai jis pamatė, kad jefreitorius Cariusas užgriuvo ant jo vakarienės. Kitą dieną Cariusui teko gerokai paplušėti užtaisinėjant pagrindinį pabūklą; tankų kovose palei Alytų padėtis tapo karšta. Vėliau forsuotas Nemunas. Puolimas tęsėsi iki Vilniaus, kuris buvo užimtas birželio 24 d.
[...]
Nors ir gavo feldfebelio laipsnį, 1942 m. vasario 1 d. buvo informuotas, kad drauge su dar dviem kurso draugais „neatitiko klasės standartų“. Jo skyriaus vadas paguodė, sakydamas esąs tikras, kad šiuos tikslus Cariusas įgyvendins fronte. Cariuso skyriaus vadas buvo majoras Ernestas Philippas, patyręs šarvuotųjų pajėgų karininkas, pelnęs visų kariūnų pagarbą, kuriam už kovos veiksmus Prancūzijoje 1-osios tankų divizijos 1-ojo tankų pulko gretose lapkričio 28 d. buvo įteiktas Geležinio kryžiaus ordino Riterio kryžius.
Grįžęs į savo pulką, rado jį žiemos kovinėse pozicijose netoli Gžatsko. Pulkas buvo praradęs beveik visas mašinas. Tik viena kuopa dar turėjo tankų. Gavus naujų tankų ir visiškai papildžius 10-ąją kuopą, Cariusas buvo paskirtas į šią kuopą būrio vadu. Gynybinės operacijos apie Gžatską ir į rytus nuo Viazmos tęsėsi iki birželio pabaigos. Paskui divizija perkelta į Syčiovką. Cariusas buvo pervestas į pulko štabo kuopą, kur tapo pulko karo inžinierių būrio vadu ir įgijo naujų kovos įgūdžių. Pagaliau 1942 m. lapkričio 14 d. jam suteiktas atsargos leitenanto laipsnis.
[...]
Atostogaudamas Cariusas sulaukė įsakymo, kuriuo buvo pervedamas į 500-ąjį tankų atsargos batalioną Paderborne. Jis sužinojo, kad kovinės patirties turintys karininkai buvo siunčiami ten mokymams valdyti naujo tipo tanką „Tiger“. Jo vyriausiuoju instruktoriumi tapo hauptmanas von Lüttichau.
Cariusas buvo priskirtas 2-ajai mokomajai kuopai. Po neilgo mokymų laikotarpio Bretanėje jo batalionas, naujai suformuotas 502-asis sunkiųjų tankų batalionas, per Devintines skubiai išsiųstas į Gatčiną Rytų fronte. Kai prasidėjo trečiasis Ladogos ežero mūšis, „Tiger“ batalionas liepos 21 d. vėl buvo pakrautas ant geležinkelio platformų ir išsiųstas į Cnigrį – nedidelę geležinkelio stotį Mga apylinkėse.
3-ioji kuopa pasiųsta į mūšį tiesiog iš geležinkelio terminalo. Kol buvo iškrauta 2-oji kuopa, hauptmanas Oehmė ir leitenantas Grünewaldas iš 3-iosios kuopos jau buvo žuvę. Naikintuvai-bombonešiai apšaudė viską, kas juda, ir 2-oji kuopa išriedėjo tiesiog į pragaro vartus.
Tolesnėse kovose prie Siniavino išilgai Mozūrų plento ir vadinamojo Bunkerių kaimelio buvo atkovotos svarbios pozicijos. Per gynybinius mūšius Nevelio rajone, aprašytus šio skyriaus pradžioje, Cariusas puikiai pasirodė.
Kai bataliono tankai pasiekė Gatčiną, geležinkelio stotis jau buvo smarkiai apšaudoma sovietų artilerijos. 1-oji kuopa, dislokuota ten jau anksčiau, patyrė didelių nuostolių. Ją sovietai apsupo ant kelio. Majoras Jähdė būtų norėjęs palaukti, kol galės panaudoti visos sudėties batalioną, tačiau jam neliko pasirinkimo.
Po karo Cariusas autoriui pasakė: „Majoras Jähdė buvo geriausias vadas, kokį tik kada nors turėjome 205-ajame. Jis mums visiems buvo asmeninis pavyzdys, nes viską atiduodavo savo vyrams. Jis niekada mūsų nepalikdavo kritinėse situacijose. Toks jis buvo, tokį mes jį visada prisiminsime.“
Gatčina buvo palikta. Armijų grupės „Šiaurė“ pajėgos pradėjo trauktis išilgai Gatčinos–Volosovo–Narvos plento. „Tiger“ tankai sudarė ariergardą. Kai sovietai apsupo divizijos vadavietę netoli Volosovo transporto mazgo, Cariusas nedelsdamas pasuko ta kryptimi, pramušė spragą apsupties žiede ir išlaisvino vadavietę. Divizijos vadas pasitraukė paskutinis, išvažiavo Cariuso tanke.
Paskui Cariusui patikėta drauge su pėstininkų batalionu ginti blokuojančias pozicijas prie Opoljės, kol bus galima tęsti atsitraukimą. Keturi jo „Tiger“ buvo išdėstyti išilgai miškelio pietinės ribos, o pėstininkai užėmė pozicijas už jų. Naktį pėstininkai atsitraukė, paliko Cariusą ir jo „Tiger“ tankus vienus. Nepaisant to, Cariusas pozicijas išlaikė ir dar sunaikino du prieštankinius pabūklus. Tačiau padėtis darėsi vis beviltiškesnė, ir jis nerimaudamas laukė, kada gi iš bataliono gaus įsakymą trauktis.
Paryčiais feldfebelis Weselysas raportavo, kad pažeista jo tanko aušinimo sistema. Po pusvalandžio panaši nelaimė ištiko ir kitą tanką. Kai galų gale atėjo įsakymas trauktis, tuodu pažeistus tankus teko išvilkti.
Vos švintant vyrai pamatė jų link artėjantį „Kübelwagen“. Tai buvo majoras Jähdė, kuris negalėjo susitaikyti su mintimi, kad liks užnugaryje, kai jo tankistams gresia būti paliktiems mūšio lauke.
Narvos sektoriuje III (vokiškajam) SS tankų korpusui buvo patikėta ginti placdarmą nuo vis stiprėjančių sovietų puldinėjimų. Cariusas buvo pasiųstas palaikyti vienos iš jo divizijų, 11-ąją SS panzergrenadierių diviziją „Nordland“. Jis nuvyko į vadavietę prisistatyti divizijos vadui SS brigadefiureriui Fritzui von Scholzui. Divizijos pagrindinė vadavietė buvo įrengta pritaikytame autobuse. Ji stovėjo ne per toliausiai nuo pagrindinės gynybos linijos, besidriekiančios išilgai upės. Tiesą sakant, ji buvo tiek pat arti fronto linijos, kaip ir pulkų vadavietės.
Vadovaujantysis karininkas pasveikino kuopos lygio karininką, paskelbė tostą už sėkmingą bendradarbiavimą. Išgėrus šnapso, generolas trumpai informavo Cariusą apie padėtį: „Aš nustačiau naujas placdarmo pozicijas. Jūsų uždavinys bus padėti vyrukams priešakinėse linijose persikelti į geriausias pozicijas, kurias reikės įtvirtinti ir išlaikyti. Kadangi rusai mano divizijos sektoriuje kol kas tėra silpni avangardo elementai, neturėtų būti labai sunku neleisti jiems priartėti ir taip suteikti mano vyrukams laiko įsitvirtinti savose pozicijose.“
Cariusas suprato, ko siekė vadas, ir išvyko vykdyti nurodymų. Savo tanką jis pastatė į rytus nuo Narvos. Piečiau miesto fronto linija ėjo išilgai tolimesnio upės kranto iki pat miesto ribos, kur ji kirto upės vagą ir driekėsi palei upės vakarinį krantą iki pat žiočių Baltijos jūroje.
Tankams upės rytiniame krante kilo pavojus, kai sovietai ėmė apšaudyti paskutinį dar nesugriautą tiltą, galintį atlaikyti tankų svorį. Jei tilto tarpatramiai būtų sugriauti, tankai patektų į spąstus. Cariusas trumpai supažindino generolą su pasikeitusia padėtimi ir paprašė leidimo atitraukti savo būrį į vakarinį krantą. Leidimas buvo duotas.
Vykdydamas savo naująją užduotį, upės vakariniame krante Cariusas išvydo štabo automobilį su lauko armijos vadovybės vėliavėle. Iš jo kaip tik lipo vyriausiasis vadas generalfeldmaršalas Modelis. Cariusas prisistatė ir trumpai informavo, ką darė. Vos jam nutilus, atrodė, pats dangus pratrūko virš galvos. Nebuvo suteikta galimybė atsakyti. Jis skubiai įšoko į savo tanką ir nuriedėjo atgal į upės rytinį krantą, o ausyse tebeskambėjo feldmaršalo žodžiai: „Aš laikau Jus asmeniškai atsakingu už tai, kad joks rusų tankas neprasiveržtų! Priešas neturi sunaikinti nė vieno iš jūsų tankų! Mums čia reikalingas kiekvienas pabūklas!“
Netrukus Cariuso tankai sunaikino keturis priešo prieštankinius pabūklus. SS divizija greitai užėmė naująsias pozicijas, o armijos tankai buvo atitraukti, kad galėtų veikti kitur.
**
Cariusas važiavo štabo automobiliu į Lembitu. Jam buvo įsakyta laikinai perimti vadovavimą iš susirgusio kuopos vado.
Kuopos vadas turėjo du tankus. Antrojo tanko vadas buvo feldfebelis Albertas Kerscheris, vienas iš geriausių bataliono tanko vadų. Sovietai įsitvirtino piečiau geležinkelio pylimo ties Lembitu, ir darėsi vis akivaizdžiau, kad netrukus ketina pulti. Visą 1944 m. kovo 15 d. tvyrojo apgaulinga ramybė. Tą dieną į Cariuso tanką pataikė minosvaidžio sviedinys, kuris apgadino jo važiuoklę, ir tankas liko nejudrus. Kerscherio tankui teko nuvilkti jį į užnugarį remontuoti. Kitą dieną į priešakines pozicijas buvo atsiųsti du papildomi tankai, kad užpildytų spragą, atsiradusią Cariusui išvykus.
Cariusas galėjo veiksmingai panaudoti remonto laiką, pailsėti ir atsi-gauti. Jis sirgo plaučių uždegimu, ir dažni apsilankymai saunoje buvo naudingi. Po dienos kuopos techninės priežiūros seržantas oberfeldfebelis Delzeitas baigė remontuoti Cariuso tanką. Kadangi dabar jau abu pakaitiniai tankai patyrė techninių problemų, Cariusas privalėjo grįžti kuo greičiau. Kitą dieną jis atvyko į savo ankstesnę poziciją. Buvo ramu, ir jis nusprendė nusnūsti. Sumanymą netrukus šiurkščiai nutraukė sovietų užtveriamoji ugnis. Visas 61-osios pėstininkų divizijos sektorius buvo intensyviai apšaudomas visokio kalibro pabūklais. Kai po pusvalandžio apšaudymų zona pasislinko giliau į užnugarį, įgulos pagaliau galėjo sulipti į savo mašinas ir judėti pirmyn.
Važiuodami į priekį, jie netrukus sutiko beginklių pėstininkų. Mašinos pralėkė pro tankus ir nuskubėjo į užnugarį. Priartėjo kita maždaug 30 kareivių grupė. Cariusas iššoko iš tanko ir nubėgo prie jų. Jis sužinojo, kad sovietai jau pradėjo pulti ir sparčiai artėja prie kelio. Trys įtvirtinimai jau buvo apleisti.
Cariusas visu greičiu išskubėjo į jam priskirtą įtvirtinimą. Kerscheris neatsilikdamas sekė iš paskos. Artėdami jie išvydo atvirame plote keletą tankų, paskui kuriuos sekė pėstininkai. Cariusas įsakė Kerscheriui pasukti kairiau. Tuo metu jis suskaičiavo šešis priešo tankus, artėjančius prie pylimo.
Kol feldfebelis važiavo užkirsti kelio priešui, Cariusas pasuko penkių priešo prieštankinių pabūklų, išdėstytų išilgai geležinkelio pylimo, link. Jie kėlė grėsmę „Tiger“ šonams ir šiuo metu buvo pavojingiausi priešai. Jie pradėjo apšaudyti Cariuso tanką. Pasigirdo smūgis į važiuoklę. Paskui iš vamzdžių plykstelėjo liepsnos.
Cariusui pavyko išvesti iš rikiuotės visus penkis pabūklus. Jam taip pat keletą kartų kliuvo, tačiau sviediniai atšoko nuo sunkiojo tanko storų šarvų. Kol jo taikytojas unteroficierius Krameris apšaudė paskutinį prieštankinį pabūklą, Cariusas atsitiktinai žvilgtelėjo kairėn. Jis pamatė T-34, kuris apsigręžė ir riedėjo Kerscherio link.
Cariusas šūktelėjo per radiją:
– Albertai! Už tavęs – T-34!
Kerscheris apgręžė savo mašiną. Bokštas taip pat ėmė suktis, ir pirmasis sviedinys iš ilgo pagrindinio pabūklo vamzdžio buvo taiklus. Tankas dūmydamas įriedėjo į sviedinio išmuštą duobę ir jau neiškilo iš jos.
Penki likę T-34 irgi stojo į mūšį. Cariuso taikytojas darbavosi greitai ir metodiškai. Jo pėdoms, kurios maigė bokštą sukančius pedalus, neteko pailsėti. Bokštas sukdavosi į dešinę, kai jis spausdavo pirmyn; į kairę, kai kulnais spaudė atgal. Kai viskas nurimo, mūšio lauke riogsojo dar penki rūkstantys korpusai.
Tačiau kritinė padėtis dar nesibaigė. Tarp Lembitu ir miško properšos, kurioje dingo geležinkelio pylimas, nebuvo matyti nė vieno vokiečių kareivio. Tik po vidurdienio vėl prabilo kulkosvaidis „Feldherrnhalle“ divizijos dešiniajame sparne. Tankai buvo palikti vieni. Tik dėl Cariuso ir antrojo tanko Narvos placdarme sovietams nebuvo leista prasiveržti į III (vokiškojo) SS tankų korpuso ir ten esančių armijos dalinių užnugarį.
Popiet sovietai puolė antrą kartą. Jie vėl veržėsi skersai geležinkelio pylimo. Abudu „Tiger“ sunaikino penkis T-34 ir vieną KV-I.
Po pusantros valandos Cariusas raportavo bataliono vadovybei, kad sovietai už pylimo rengiasi dar vienam puolimui. Po dešimties minučių dar vienas „Tiger“ buvo atsiųstas į jų pozicijas kaip kuklių pajėgų pastiprinimas. Sovietai trečiąsyk puolė vokiečius bataliono dydžio pajėgomis, kurias palaikė tankai. Tik netekę trijų T-34 sovietai pastangas nutraukė.
Likus porai valandų iki vidurnakčio, visi trys „Tiger“ parvažiavo į užnugarį pasipildyti maisto, kuro ir šaudmenų. Kiekvienam „Tiger“ reikėjo 100 pagrindinio pabūklo sviedinių ir 200 litrų kuro. Kuopos vyriausiasis seržantas hauptfeldfebelis Seppas Riegeris perdavė naujienas iš kuopos vadovybės. Už kiekvieną sunaikintą priešo tanką jis vyrams išduodavo po butelį šnapso.