Tačiau reikėtų prisiminti, kad Lietuvoje surengti referendumą – gana sudėtinga: reikia šimtų tūkstančių piliečių parašų prašant iniciatyvos, aktyvaus dalyvavimo. Tad beveik neabejotina, jog konstitucinis referendumas dėl dvigubos pilietybės patirtų visišką fiasko.
Kita vertus, reikėtų giliau paanalizuoti, kas gi Lietuvoje draudžia dvigubą pilietybę. Ar tikrai tas draudimas toks absoliutus, galbūt yra kitų, paprastesnių būdų išspręsti šį klausimą?
Pačiame Konstitucijos tekste pilietybės klausimai reglamentuojami labai lakoniškai. 12 straipsnio pirma dalis iškilmingai skelbia, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais“. Antroji minėto straipsnio dalis draudžia kartu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Galiausiai trečioji straipsnio dalis nustato, kad pilietybės klausimus turi reglamentuoti įstatymas.
Tokį supratimą dar labiau sustiprina kitas, 32 mūsų Konstitucijos straipsnis: „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje”. Lyg ir nieko nėra paprasčiau: mūsų teta iš Čikagos ar Sibire užsilikęs po tremties dėdė bei jų vaikai turi neginčijamą teisę atvykti į Lietuvą ir čia apsigyventi. O jei turi teisę čia gyventi, tai logiška būtų po kažkiek laiko suteikti ir Lietuvos pilietybę. Dauguma civilizuotų valstybių po tam tikro laiko legalaus gyvenimo jų šalyje numato galimybę gauti tos šalies pilietybę. Kodėl Lietuva turėtų būti išimtis?
Deja, kaip bebūtų gaila, realybė nėra tokia paprasta. Konstitucinis Teismas, save išdidžiai vadinantis gyvąja konstitucija, pačioje 2003 metų pabaigoje, spręsdamas pilietybės suteikimo teisėtumą Jurijui Borisovui (įtariamam padarius nusikaltimų) yra išaiškinęs, kad Konstitucija draudžia (sic!) dvigubą pilietybę, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti, išimtiniai. Su šiuo nutarimu ir prasidėjo dvigubos pilietybės problemos. Nors pats Konstitucijos tekstas apie jokias išimtis nekalba.
Taigi, pagrindinė kliūtis dvigubos pilietybės įteisinimui yra ne pats Konstitucijos tekstas (taigi, joks referendumas dėl Konstitucijos keitimo nereikalingas) bet konstitucinio teismo minėtas išaiškinimas.
Pažvelkime, kaip kitos valstybės sprendžia analogiškus prašymus. Kiekvienose rimtose sporto varžybose atstovauja nemažai sportininkų, neseniai gavusių naują pilietybę. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: lietuvei Donatai Rimšaitei Rusijos pilietybė buvo suteikta be jokių problemų per keletą mėnesių. Užtai Lietuva iš jos atėmė lietuvišką pasą. Dar greičiau, vis per kelias dienas, Rusijos pilietybė buvo suteikta prancūzų aktoriui Gerard Departieu.
Tačiau dvigubos pilietybės klausimas aktualus ne vien sportininkams, menininkams ar kitiems garsiems žmonėms. Per paskutinį dešimtmetį lietuviai tapo, kaip viename savo straipsnių taikliai pastebėjo Leonidas Donskis, egzodo tauta. Šimtai tūkstančių lietuvių gyvena įvairiose užsienio šalyse.
Prisiminkime Airijos lietuvių dilemą: pasikeitus tos šalies įstatymams, nebeišduodamos pažymos, kad Airijoje gimęs abiejų lietuvių tėvų vaikas nėra Airijos pilietis. O be šios pažymos negalima gauti Lietuvos pilietybės. Taigi Airijos lietuviai buvo priversti spręsti dilemą: arba Airijos pilietybė, arba jokios.
Dvigubos pilietybės klausimas aktualus beveik visiems išeiviams. Gyvenant užsienyje daugelį metų, neišvengiamai atsiranda saitai su gyvenama šalimi. Tapimas piliečiu būtų logiška tokio gyvenimo pasekmė, padedanti emigrantui lengviau integruotis į tos šalies gyvenimą. O dviguba buvimo šalies ir Lietuvos pilietybė leistų palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuva, aktyviau dalyvauti ir gyvenamos šalies, ir Lietuvos kultūriniame, socialiniame, politiniame gyvenime.
Manau, Lietuvos valstybės interesas turėtų būti glaudžių ryšių su lietuvių diaspora palaikymas (dėl to reikalinga jiems išsaugoti Lietuvos pilietybę), kartu jiems padedant labiau integruotis į jų gyvenamų šalių gyvenimą (dėl to reikalinga gyvenamos šalies pilietybė). Įsivaizduokime Airijos lietuvį, turintį abiejų šalių pilietybes, tapusį Airijos parlamento nariu. Toks įtakingas lietuvis galėtų daug labiau pasitarnauti Lietuvos valstybei, nei vien su lietuvišku pasu Airijoje gyvenantis emigrantas.
Kita vertus, reikia nustoti demonizuoti dvigubą pilietybę. Ar iš tikrųjų Lietuvos valstybės saugumui būtų pavojingas paprastas Rusijoje gyvenantis lietuvių tremtinių palikuonis, turintis abiejų valstybių pasus, kad galėtų lengviau grįžti į savo istorinę Tėvynę – Lietuvą? Ar toks asmuo tikrai keltų didesnį pavojų Lietuvos saugumui nei mūsų piliečiai, tapę Seimo ar Europos parlamento nariais, iš šios institucijos tribūnos kiekviena proga šmeižiantys Lietuvą, į teismus vaikščiojantys tarsi į darbą ir bėgantys į Maskvą prašytis politinio prieglobsčio? Valstybės saugumu turėtų rūpintis tam skirtos institucijos, dviguba pilietybė čia ne niekuo dėta.
Galų gale, ar Šengeno vizos prašymo procedūra, kurią tenka patirti JAV ar Rusijos lietuviams kiekvieną kartą besiruošiant į Lietuvą, neprieštarauja mūsų Konstitucijos principui, kad kiekvienas lietuvis turi teisę apsigyventi Lietuvoje. Juk vizą migracijos departamentas lengvai gali atsisakyti išduoti, o tai prieštarautų teisei apsigyventi Lietuvoje. Dviguba pilietybė išspręstų šią dilemą.
Taigi, dvigubos pilietybės įteisinimas būtų naudingas ir tūkstančiams užsienyje gyvenančių lietuvių, ir pačiai Lietuvos valstybei. Telieka atsakyti į klausimą, kokiu būdu tai būtų paprasčiausia padaryti.
Kadangi pats Konstitucijos tekstas neeliminuoja dvigubos pilietybės, tai ir referendumas dėl Konstitucijos keitimo nėra reikalingas. Dvigubos pilietybės draudimas numatytas ne Konstitucijos tekste, bet Konstitucinio Teismo nutarime. Tad reikia koreguoti ne Konstitucijos tekstą, bet pakeisti šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą.
O tai padaryti galimybių tikrai yra. Senosiose Europos demokratijose netgi egzistuoja ištisos teorijos, kada Konstitucinis Teismas gali nukrypti nuo savo ankstesnio išaiškinimo. Apie tai rašomi moksliniai straipsniai, ginamos disertacijos. Pageidaujantiems plačiau susipažinti ir suprantantiems prancūziškai drįstu pasiūlyti „pagooglinti“ frazę „virements de jurisprudence de la Cour constitutionnelle (pranc. Konstitucinio Teismo doktrinos keitimas)“. Atsakymą tikrai rasite.
Pavyzdžiui, Vokietijos teisėje egzistuoja principas, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai gali būti keičiami, jei iš esmės pasikeičia aplinkybės, kurioms esant buvo priimtas ankstesnis nutarimas. Remiantis šiuo principu, buvo pakeistas ankstesnis Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl abortų draudimo. Septintajame dešimtmetyje tuometinis Vakarų Vokietijos Konstitucinis Teismas buvo priėmęs abortus ribojantį nutarimą. Tačiau tuometinėje Rytų Vokietijoje abortai buvo daug labiau toleruojami. Dešimtajame dešimtmetyje, po Vokietijos suvienijimo Konstitucinis Teismas pakoregavo ankstesnį nutarimą, labiau liberalizuodamas abortus nepaisant katalikiškos Bavarijos protestų, motyvuodamas, jog pasikeitė aplinkybės – prie Vakarų Vokietijos prisijungė penkios naujos buvusios Rytų Vokietijos žemės, kuriose abortai toleruojami daug labiau nei Vakarų Vokietijoje.
Panašiai aplinkybės pasikeitė ir Lietuvoje. Per paskutinį dešimtmetį Lietuva tapo ES ir NATO nare, mūsų šalies piliečiams atsivėrė plačios galimybės dirbti ir mokytis Europos Sąjungos šalyse. Tūkstančiai lietuvių patraukė į Vakarus, tenai įsikūrė, sukūrė šeimas. Lietuviai tapo beveik egzodo tauta, kokia kadais buvo airiai arba italai. Tad, atsižvelgiant į šias aplinkybes tikslinga būtų keisti 2003 metais priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą, ribojantį dvigubą pilietybę.
Konstitucinis Teismas turėtų priimti naują nutarimą, kuriuo suteikiama įstatymų leidėjui galimybė priimti įstatymą, įteisinantį atvejus, kada dviguba pilietybė būtų galima. Ir toks išaiškinimas tikrai neprieštarautų Konstitucijos dvasiai. Tad belieka palinkėti Konstitucinio Teismo teisėjams drąsos priimti tokį novatorišką sprendimą.
Kartu nereikėtų palikti šio atsakingo visai valstybei ir tautai sprendimo vien Konstitucinio Teismo teisėjams. Pareigūnai, kurie priima sprendimus dėl būsimų Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo (Seimo pirmininkas ir nariai, prezidentas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas) tūrėtų išsiaiškinti būsimų kandidatų pažiūras į šį klausimą ir tų teisininkų, kurie nepritaria dvigubos pilietybės idėjai, neskirti Konstitucinio Teismo teisėjais.
Tikrai nereikėtų jaudintis dėl galimų kompetentingų kandidatų trūkumo. Šiandien lietuvių galima sutikti beveik kiekviename rimtame Europos teisės fakultete. Lietuvių yra ir tarp praktikuojančių Prancūzijos, Vokietijos, JAV advokatų. Tad neradus kompetentingų kandidatų Lietuvoje atsiveria kelias pakviesti į Konstitucinį Teismą dirbti išeivijos teisininkus.
O tai Lietuvos teisininkų bendruomenės daliai, kuri iš esmės nepritaria dvigubos pilietybės įteisinimui, drįstu priminti vieną sentenciją, kuria XIX amžiaus Vokietijos teisės studentai šaipydavosi iš savo dogmatiškų profesorių senamadiškų pažiūrų : Fiat iustitia, et pereat mundus (lot. tegyvuoja teisingumas, nors ir teišnyksta pasaulis, t. y. bet kokia kaina tetriumfuoja dogmatiškos pažiūros).
Autorius yra Sorbonos universiteto (Paryžius, Prancūzijos Respublika) teisės mokslų krypties doktorantas bei Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatūros mokyklos studentas.