Tarybiniai „stebuklų“ demaskavimo vakarai

Rugsėjo mėnesį pasirodys nauja filosofės ir istorikės Nerijos Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (leidžia „Naujasis Židiny-Aidai“). Šioje knygoje autorė analizuoja tarybų Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelniąją“ ateizaciją ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Siūlome skaityti ištrauką iš šios knygos.

Viena iš tarybinės ateizmo politikos Lietuvoje vykdomų priemonių buvo vadinamieji stebuklų demaskavimo vakarai. Šeštajame dešimtmetyje tarybų Lietuvoje propagandiškai buvo aiškinama, kad būtent stebuklai laiko žmones prie religijos, paminint pirmiausia šventų vietų lankymą, šventųjų garbinimą. Pradėti organizuoti „stebuklų“ demaskavimo vakarai iš tiesų aiškino kitokio pobūdžio reiškinius. „Stebuklų“, kurie buvo demaskuojami, pobūdis rodo, kad šiuose vakaruose buvo siekiama ne tiek kritikuoti religines praktikas, praktiškai ateizuoti žmones, kiek suteikti žmonėms pramogą ir gerinti ateistinių renginių lankomumo statistiką.

Stebuklų vakarus paprastai vesdavo chemijos būrelio mokiniai ar chemijos specialybės studentai. Septintojo dešimtmečio pradžia neabejotinai buvo tokių pasirodymų klestėjimo metas. 1962 m. išleista knyga „Atverk akis“, kurioje sudėta literatūrinė ir praktinė metodinė medžiaga ateistinės propagandos leidiniams. Skyrelis „Stebuklai be stebuklų“ ateizmo aktyvistams pateikia visą stebuklinį repertuarą.

Aprašomas demaskavimas tokių „stebuklų“ kaip „ugnies debesys“, „žvakės užsidegimas“ (dagtį prilietus stikline lazdele), „pienas iš vandens“, „vynas iš vandens“, „vanduo tampa „krauju““, „paveikslas drobėje“, „spalvotos gėlės“, „dūmai stiklinėje“, „nesudegantys siūlai“, „paslaptingas rašalas“ ir kiti.

Pavyzdžiui, vandens pavertimas krauju išgaunamas geležies trichloridą sumaišius su rodanidais. „Stebuklingas“ paveikslas drobėje išgaunamas panašios cheminės reakcijos būdu: „Paruošiami geležies trichlorido ir vario sulfato tirpalai. Jais drobėje teptuku išpiešiamas koks nors paveikslas, o drobė išdžiovinama (tirpalų koncentracija turi būti tokia, kad, drobei išdžiūvus, paveikslo kontūrai liktų nematomi). Norint gauti šioje „švarioje“ drobėje paveikslą, ją reikia iš pulverizatoriaus apipurkšti 5 proc. geltonosios kraujo druskos tirpalu. Drobėje tuoj pat išryškėja išpiešti kontūrai – „atsiranda“ paveikslas“. Stebuklų demaskavimo aprašymuose esama ir kitų naudingų pamokymų. Pavyzdžiui, kaip tais pačiais dažais nudažyti keliomis spalvomis, be ugnies išvirti kiaušinį (panaudojant negesintas kalkes), iš metalų druskų kristalėlių išauginti įvairiaspalvį „chemiko sodą“, galiausiai – ir kaip patiems pasigaminti įvairiaspalves bengališkas ugnis (kurių degimo produktai, perspėjama, yra nuodingi) ir panašiai.

Kaip matyti, stebuklai, kurie demaskuojami, religiškai stebukliški galėtų atrodyti vien žmonėms, nesusipažinusiems su religine praktika. Tokie „stebuklai“ kažin ar apskritai kada nors kur nors krikščionybės istorijoje galėjo būti panaudoti religiniame gyvenime kaip tokie. Ką ir kalbėti apie tai, kad tarybų Lietuvoje per pamaldas kunigai neabejotinai niekada tokiais triukais neužsiimdavo. Nebent į chemiją polinkį turintis kunigas dėl pramogos būtų per atstumą uždegęs žvakę. Tą pripažino ir patys propagandininkai, nors ir savitai interpretuodami: girdėjote apie stebuklus, „bet niekas jų nematėt. Bažnytininkai dabar nesiryžta tokiu būdu apgaudinėti žmones. Kiti laikai!“. Vadinasi, pramoga ir įdomumas čia buvo svarbiau nei realus „demaskavimas“.

Stebuklų vakarai prasilenkė su aktualia tikrove. Be to, studentai chemikai nebuvo parengti ateistinei propagandai. Jie skundėsi, kad „stebuklų be stebuklų“ vakaruose gaunantys daug klausimų, į kuriuos negalintys atsakyti remdamiesi rinkiniu „Atverk akis“. Tokių vakarų ateistinis paveikumas vertinamas nevienareikšmiškai: „Net ir labai gerai pavykęs pasirodymas scenoje nebeteks savo vertės, jei po to saviveiklininkas nesugebės atsakyti į elementariausius žiūrovo klausimus“. Stebuklų vakarų ateizuojanti vertė buvo menka.

Chemijos mokslų kandidatas docentas Jurgis Arnastauskas 1963 m. publikuotame straipsnyje „Chemija ir „stebuklai““, neabejotinai suvokdamas antistebuklinės propagandos specifiką, patiems stebuklams skiria mažai dėmesio. Jis pamini, kad seni šventųjų paveikslai atsinaujinantys ne dėl įvykusio stebuklo, o jų oksidacijos (nes tapyti švino dažais) sluoksnį nuplovus vandenilio peroksido tirpalu. Šventųjų paveikslai ašarojantys dėl apgavystės, paslėpus už jų vamzdelį. Daugiausia dėmesio straipsnyje jis skiria dvasininkų pastangoms stabdyti chemijos mokslo vystymąsi ir „tikriesiems stebuklams“, kuriuos žemės ūkyje ir kitur pramonėje sukurianti chemija.

Knygos „Nugenėta pušis“ viršelis

Nepaisant abejotino demaskuojamų stebuklų santykio su religija, stebuklų vakarai dažnai minimi kaip gera ateizavimo priemonė. Svarbiausias gerumo kriterijus propagandininkams buvo tas, kad jie pritraukdavo daug daugiau žmonių nei paprastos ateistinės paskaitos, ir buvo labai reikšmingi ateistinės veiklos ataskaitoms. Įprastose ateistinėse paskaitose buvo skleidžiamas marksistinis lenininis požiūris į religiją ar pristatomos naujausios mokslo žinios, tarsi paneigiančios Dievo buvimą. Jos buvo skaitomos visose darbovietėse, būdavo nuobodžios, ir žmonės įvairiais būdais stengdavosi jų išvengti.

Ligoninėje dirbusi tikinti sesutė prisimena ateistines paskaitas, į kurias septintajame dešimtmetyje darbo kolektyvas buvo suvaromas: „Varydavo, sėdi. Nieks ten neklausydavo, pasiimi kokią knygą, skaitai. Dūkdavo ten kiti, kitiem kokią valandą pasėdėt, pasišnekučiuot. [...] Man neteko sutikti tokio žmogaus, kuris į tai rimtai žiūrėtų“. „Suvarytos“ paskaitos buvo įprastas reiškinys, dažniausiai žmonės jose nuobodžiaudavo. Jos leisdavo organizatoriams deklaruoti ateizuotų žmonių skaičius, tačiau paskaitas skaitantys ar renginius organizuojantys propagandininkai tokių rezultatų toli gražu nevertino kaip pasiekimo. Natūraliai buvo siekiama sudominti žmones. Kaip prisimena viena rajono ateistinių renginių organizatorė, išoriniams, priverstiniams renginiams, stengėsi suteikti „dvasios“, uždėti „žmogiško vidinio pasaulio“ antspaudą, padaryti „kažką įdomaus“.

Neįdomios ateistinės paskaitos buvo viena iš svarbių ateizmo propaguotojams kylančių problemų. Prie LTSR Ateizmo muziejaus 1972 m. steigiantis Mokslinės ateistinės minties klubui „Ave vita“, buvo formuojamos veiklos kryptys, aptariami ateistinės veiklos svarbiausi iššūkiai. Kaip didžiausias minimas iššūkis – „į ateistinės propagandos paskaitas daugiausia susirenka ateistai, antrąją dalį sudaro abejingieji, trečioji iš reikalo, taip vadinamieji „suvaryti“. Nuoširdžiai šiuo klausimu besidominčių yra labai mažai. Kaip tai išspręsti?“. Diskusijose įvardijamos pasiteisinusios priemonės tikintiesiems pritraukti. Greta kitų priemonių minimi būtent „stebuklai“, „organizuojami su chemikų pagalba“.

Lektoriai propagandininkai buvo skatinami vietoj paskaitų organizuoti tokius vakarus. Pavyzdžiui, 1966 m. Joniškio rajono kolūkyje lektorių grupė demonstravo stebuklus ir atvėrė kolūkiečiams akis: „Kolūkiečių akyse baltos rožės žiedas virto rausvu, popieriaus lakšte išdegė kryžius, žvakė užsidegė pati. [...] Lektoriai vakaro metu papasakojo, kam buvo naudingi „stebuklai“, kaip jie padėjo mulkinti liaudį ir koks tai būdavo pasipelnymo šaltinis“. Tokiems vakarams angažuodavosi vietinių mokyklų mokinių chemijos būreliai.

Stebuklų be stebuklų vakarai atskleidžia specifinį fenomeną, kad demaskuojama ne aktualaus religingumo praktika, o išsigalvotas religingumo vaizdinys. Kuriamas neegzistuojančios krikščionybės kaip naudojančios chemiškai išaiškinamus triukus vaizdinys, kuris ir demaskuojamas. LTSR Ateizmo muziejus aštuntajame dešimtmetyje krikščionybės įvedimą Lietuvoje aiškino kaip vykusį dvasininkams rodant stebuklus ir taip apgaunant tamsius pagonis. Kaip nurodoma parodoms skirtų plakatų leidime „Kardu ir kryžiumi“: „Katalikų bažnyčios tarnai su nauja religija platino prietarus (magiją, burtus), tikėjimus į geras ir piktas dvasias, velnią, raganas. Spekuliuodami liaudies tamsumu, jie organizuodavo „stebuklus“ ir „stebuklingas“ vietas“. Sėkminga ateistinės propagandos priemonė tokiu istoriniu būdu buvo legitimuota.

Stebuklų be stebuklų vakarai rėmėsi tikrovės neatitinkančia religingumo interpretacija. Tačiau jų sėkmė rėmėsi teisinga religijos propagandininkų intuicija, kad žmones traukia pramogos. Žmonėms neabejotinai patiko cheminiai fokusai. Stebuklų demaskavimas tam tikra prasme veikė nuostatas religijos atžvilgiu, nes krikščionybę pristatė kaip jos pačios karikatūrą. Tačiau stebuklų demaskavimo vakarai labiau svarbesni buvo kaip būdas ateistinius renginius daryti patrauklius žmonėms, juos pritraukti, nesukelti priešiškumo, drauge gerinant ir ateistinę statistiką.