Tauta, įstengianti tik kentėti? Kodėl kančia ir skausmas – nuolatiniai lietuviško patriotizmo palydovai

Leidykla „Naujasis židinys-Aidai“ išleido Nerijos Putinaitės monografiją „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“.

Pavadinimas „Skambantis molis“, pasak autorės, pasirinktas kaip geriausiai atitinkantis sovietinį patriotizmą ir knygos temą. Molis kaip tam tikra žemė, iš kurios galima sulipdyti daiktą ir kuris vis dėlto lieka gana nepatvarus. Sakoma, milžinas molinėmis kojomis. Tačiau molinis daiktas dažniausiai yra naudingas, kaip lėkštė ar pečius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Patriotizmas kaip kentėjimas

Vidinę kančią dėl Lietuvos likimo Marcinkevičius įtvirtino kaip pamatinį patriotinį jausmą. Kankinystė vis ištinka herojų, kuris apsisprendžia aktyviai veikti istorijoje ir yra priverstas elgtis pagal to meto aplinkybes.

Dramose Marcinkevičius istoriją tiesiogiai susieja su Tėvynės istorija, kuri savo ruožtu išgyvenama kaip tragiška: tragizmas reiškiasi kaip būtinybė. Kaip referuodamas į Marcinkevičių 1976 m. kalbėjo Alfonsas Bieliauskas, „su istorizmu bręsta ir tragizmo pojūtis, tragiškojo katarsio nūdieniškasis supratimas“. Lankutis aiškina, kad istorija tautai davusi tiek sunkumų, kad ši „įstengė tik kentėti“.

Istorija, jos lemtis yra ir gilioji herojų kančios šaknis: tragiškoji Mindaugo kaltė, Mažvydo atsakomybės Lietuvai suvokimą lydintis skausmas. Istoriją Mindauge pavadina pagrindine veikėja, taip pat ir giliąja herojų kančios šaknimi.

Marcinkevičiaus trilogijos herojų tragizmas kyla iš priešpriešos tarp idealo (Lietuvos idėjos) ir tikrovės. Pasirinkęs idealą herojus siekia „perlaužti“ ar perlaužia tikrovę, su kuria pats yra gyvybiškai ir egzistenciškai suaugęs. Mindaugui ta tikrovė yra tautinė bendrija, Mažvydui – jo tikėjimas Dievu, Laurynui – asmeninės laisvės siekis. Lietuvos idėja iš herojų reikalauja veikti net prieš tautos interesą, išsižadėti Dievo ir asmeninės laisvės.

Aktyvus patriotizmas ar darbas tėvynei yra neišvengiama asmeninė kančia ir skausmas. Mindauge tėvynė – „gyva herojų kančia“, čia idealas, čia despotas; reikalauja absoliutaus atsidavimo, žmogiškų išdavysčių, moralinių nusižengimų ir tuo sukelia vis didesnę kančią herojui: „Nėra daugiau dievų. / Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas. / Žiaurus, negailestingas ir... teisus. / Aš juos išmokysiu pažint šį dievą / Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis.“

Mindaugas save ir Mortą įvardija kaip pirmąsias Tėvynės aukas. Pakalniškio teigimu, kančią Mindaugui sukelia suvokimas, kad kelias į tikslą pasirodęs komplikuotesnis, nei jis manęs iš pradžių: „Kiekvienas jo žingsnis į tikslą buvo apmokėtas kompromisų su sąžine, aukų ir smurto kaina.“ Tačiau Mindaugas kentėti pradeda jau nuo to momento, kai žengia į istoriją.

Mindaugas ir yra išskirtinis herojus todėl, kad imasi aktyviau veikti pagal tai, ko reikia Tėvynei, jis gali ištverti daugiau tėvynės, t. y. jos teikiamo skausmo ir sielvarto: „Tai mano / Kančia ir skausmas. Jūs nelįskit – / Sudegsite! Aš pats pasirinkau. / Žinojau, kad sunku bus... bet kad šitaip... / Kad šitaip bus – net aš nesitikėjau.“

Mindaugas nesiekia daugiau galios ar valdžios dėl pačios galios. Jis įgyvendina tai, ko iš jo reikalauja tėvynė. Todėl joks akivaizdus pasiekimas, didesnis Lietuvos suvienijimas, ar net jo karūnavimas Mindaugui neatneša asmeninio džiaugsmo, kuris kompensuotų kančias. Karūna jam tereiškia kančias, sielvartą ir skausmą. Jis užsimena apie laimę, tačiau vien kaip galimybę ateičiai, kuomet kiti, tikėtina, nuims šio kentėto skausmo derlių. Ją įgyvendinančiam istoriniam herojui ji visuomet kels skausmą ir kančias.

Kančia Mindauge kyla kaip galutinės pareigos Tėvynei, kaip pastangos įgyvendinti jos reikalavimus, pasekmė. Čia tėvynės gyvybę palaiko ne žemė, ne visuomenė ir ne kiti žmonės, net ne kultūra ar praeities mitai, juo labiau – ne moralė ar kiti principai. Ji gyva tik tol, kol ją kas nors įgyvendina istorijoje, kol yra jai absoliučiai atsidavusių. Todėl jos despotizmas yra susijęs ir su trapumu.

Sukeldama didelę kančią Mindaugui, ji yra nuo jo priklausoma, tačiau jį ir pririša prie savęs: „O gal Tėvynę reikia visą laiką / Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt? / Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta. / Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!“

Paskutinė Mindaugo išpažintis prieš mirštant įvardija glaudų tarpusavio ryšį tarp meilės tėvynei ir buvimo jos auka: „Turbūt nebuvo kito... kito kelio... / Kad aš buvau jos įrankis... kad aš / Tik ją mylėjau... Lietuvą... Ją vieną... / Galbūt mane supras... galbūt atleis...“ Mirdamas Mindaugas dėl tėvynės yra atsižadėjęs visko, kas jam asmeniškai svarbu.

Mažvydas kenčia dėl to, kad jaunystėje pasirinko tikėti Dievu, o meilė tėvynei reikalauja šio tikėjimo išsižadėti, nes tikėjimo teverta Tėvynė. Dėl tikėjimo Dievu jis buvo priverstas palikti Lietuvą, ir nebeįveikiamas atskirtumas nuo jos yra nuolatinis Mažvydo skausmo šaltinis.

Kančia ir skausmas yra nuolatiniai Mažvydo veiksmų palydovai. Pasak kritikės, Mažvydui „tarnavimas nacionalinės pareigos idėjai uždeda kankinio vainiką“. Jis dramoje tiesiog ir įvardijamas kaip „Pirmasis mūsų kankinys...“.

Kalbėdamas apie Katedros herojus Lankutis apibūdina emocinį foną, kuris tinka ir Mažvydui: herojai čia „duste dusinami“.

Aiškiausiai Mažvydo būsena, ne vien jaunystės metų, bet veikiausiai ir viso gyvenimo, išreiškiama jo jaunystės monologe Vilniaus kalėjimo požemiuose: „Išskyrus skausmą. / Tu nieko neturi, išskyrus skausmą. / Ir niekas iš tavęs jo neatims – / Nei priešai, nei draugai. Esi turtingas, / Jei dar kentėt gali ir jei pasaulį / Jauti kaip sopulį, kurio centre / Negęstančia žaizda žmogus liepsnoja.“

Kaip savo būseną nusako jau daug vėliau, susitikęs su savo sūnumi Kasparu: „Naktim be ašarų verkiu. Džiaugiuosi, / Kad užsimiršti rūpesčiuos galiu. / Be rūpesčių turbūt neišlaikyčiau.“

Katedroje Laurynas kaip menininkas siekia laisvės. Dramos pabaigoje jis atranda tėvynės idėją, kuri jį skatina susitaikyti su nelaisve, atsisakant savo pirminių siekių. Kūrinio pradžioje Laurynas yra nelaimingas dėl savo priklausomybės nuo mecenatų ir jų valios. Jis gauna užsakymą projektuoti katedrą, tačiau nėra laimingas. Kaip pastebi šinkorius: „Laimingi žmonės, ponai, / Ne taip atrodo“. Jis nelaimingas, nes nematė prasmės skirti talento katedrai kaip Dievo šventovei.

Jis ieško tėvynės kaip galimos atramos savo veikimui, tačiau nemato, kas ji galėtų būti. Nei Masalskis, nei sukilimą rengiantys jo draugai neatrodo tvirtas pamatas, kuris galėtų Tėvynę laikyti: „Bet argi jie Tėvynė – šitie žmonės? / Na, žinoma, ir jie... visokių reikia. / Bet kurgi tie, kurie iškelt galėtų / Ir Lietuvos, ir Katedros idėją? / Iškelt, o ne supurvinti. Suprantat?“

Savo išsilaisvinimą jis susieja su tėvynės išlaisvinimu. Žlugęs sukilimas jį panardina į gilią neviltį, kurioje nemato prasmės kūrybai ir egzistencijai: „Nėra tėvynės – paskutinio ramsčio, / Kuris dar laikė mus abu. O dieve, / Kertu tave, tarytum pats save. / Aš negaliu... Atleisk, aš negaliu!“

Šioje desperacijoje jis aptinka gėrio ir grožio idėjas, kurios ir yra Tėvynės idėjos, į kurias gali atremti tėvynę: „Šičia / Aš prieinu prie Katedros esmės, / Prie jos idėjos: Katedra – Tėvynė, / Kuri kiekvieną priima, priglaudžia, / Pažadindama darbui ir kančioms, / Prikeldama palūžusią svajonę, / Tikėjimą ir viltį. Ir tegu / Joje gyvena teisingumo dievas...“

Darbas dėl Tėvynės, savo kūrybine veikla skleidžiant humanistinio pobūdžio gerumą ir grožį, suteikia pagrindą egzistencijai ir kūrybai. Tačiau tai neišsprendžia kūrybos laisvės problemos, o ją paaštrina.

Drama pasibaigia, tačiau nesunku nuspėti, kad Lauryno kančios, susijusios su nelaisvės pojūčiu, nesibaigs, o dar sustiprės. Fizinė Lietuva po sukilimo pateks dar didesnėn priespaudon nei anksčiau, o jis pats savo talentą turės skirti kitų primetamiems projektams, bus priklausomas nuo mecenatų.

Tėvynės idėja iš jo reikalaus kurti vergovės sąlygomis, joms pasiduodant ir prie jų prisitaikant. Jis statys katedrą kaip Dievo šventovę, stengdamasis jai suteikti gėrio ir grožio pavidalą. Tėvynės idėja nesuteikia laisvės, tačiau suteikia prasmę nelaisvei, susitaikymas su kuria kelia kančią.

Katedros apibendrintą būseną turbūt geriausiai išreiškia dramos pabaigoje vienos moters samprotavimas apie vis prarandamą Lietuvą: „Per skausmus / Pagimdome vaikus, tėvynę, laisvę. / Ir per skausmus prarandam viską. Viską! / Tuščia krūtinė, tuščios rankos, lūpos. / Ir tuščios akys... Tik pilna duobė / Mūs ašarų, mūs meilės, mūsų skausmo.“

Jei Laurynas rinktųsi laisvę, jis nustotų ar nebegalėtų kurti. Taip būtų, perfrazuojant Lankutį, užgesintas „liaudies kūrybinio genijaus žiburėlis“, o nacionalinės kultūros gaivalinės jėgos rinktųsi žūti, o ne būti. Marcinkevičius šią į išlikimą nukreiptą strategiją nurodo kaip privalomą kiekvienam, ne vien menininkui: „per klaidas, skausmą ir kančias herojui vis labiau ima ryškėti Tėvynės paveikslas, ta pagrindinė kolona, ant kurios kiekvienas žmogus privalo statyti savo Katedrą“.

Draminėje trilogijoje Tėvynė steigiama per jai tarnaujančio žmogaus egzistencinę kančią. Tėvynė nėra jų pasirinkimas: pati Tėvynė juos pasirenka. Herojai gali rinktis vieną iš dviejų strategijų, kurių kiekviena jiems sukelia skausmą ir kančią.

Pirma, jie gali visiškai atsiduoti Tėvynės idėjai. Tuomet jie turės jai paaukoti viską, kas svarbu asmeniškai, kas sudaro asmeninį autentiškumą: asmeninius santykius, tikėjimą į Dievą, kūrybos laisvę. Asmeniškumo atsižadėjimas jiems kels kančias. Antra, jie gali likti su savo asmeniniais pasirinkimais (kaip Mažvydas).

Tačiau tuomet jie praras tėvynę ir galiausiai skausmingo gyvenimo eigoje suvoks savo pasirinkimo klaidingumą, nes Tėvynė yra negailestinga ir keršija. Lietuviškoji istoriškai veikianti asmenybė negali ištrūkti iš kančios. Net galėtume sakyti, kad vidinė kančia yra požymis, kad asmenybę yra palietusi Tėvynės idėja.