Kas nuo to laiko nutiko ir pasikeitė? Labai daug dalykų, kurie iš esmės pakeitė tiek finansų rinkas, tiek realią ekonomiką.
Centrinių bankų reakcija į krizę buvo paprasta – į rinką buvo stengiamasi įmesti kuo daugiau pinigų, sumažinti palūkanų normas iki nulio ir tuomet tikėtis, kad viskas susitvarkys.
Nes pigūs pinigai su pertekliniu likvidumu teoriškai turėtų gerinti sąlygas kredito rinkose (lengviau skolintis) ir skatinti vartojimą. Teoriškai. Praktiškai viskas susidėliojo kiek kitaip.
Pirmiausia, visi į ekonomiką metami pinigai keliavo į finansų rinkas. Dalis jų labai lėtu žingsniu nužingsniavo iki realios ekonomikos, tačiau didžioji dalis nusėdo finansiniuose aktyvuose. Kadangi visame pasaulyje finansinius aktyvus turi turtingieji, realiai kiekybinis skatinimas tapo tiesiog subsidijomis turtingiausiems.
Remiantis Deutsche Bank duomenimis, JAV 10 proc. turtingiausių asmenų 2007 metais valdė 75–80 proc. viso turto. Todėl kuomet centriniai bankai pradėjo mėtyti pinigus į rinkas per obligacijų supirkimus, tie pinigai ėjo tiesiai į turtingiausiųjų rankas.
Šie, kadangi turėjo pakankamai pinigų, jų į realią ekonomiką negrąžino (tai yra nepradėjo leisti parduotuvėse). Bent jau didžiosios dalies, kuri buvo tiesiog reinvestuota į įvairius finansinius aktyvus.
Todėl pirma visų ekonomiką skatinančių politikų implikacija yra nelygybės augimas visame pasaulyje. Žinoma, kadangi turtingieji ir taip turi daug pinigų, dalį naujai gautų jie investavimo į savo verslus, naujus startuolius ar išskolino įmonėms į rinką, todėl netiesiogiai tai paveikė ir realią ekonomiką.
Tačiau tai nėra žymu ir juo labiau nėra būtinai gerai, bet prie to dar grįšime.
Antra kiekybinio skatinimo pasekmė buvo finansinių aktyvų rizikos vertinimo iškreipimas. Investuotojų tikslas rinkoje, kadangi jų resursai riboti, yra surasti geros vertės investicijas. Tai yra tuos dalykus, kurie turėtų didelę realią vertę ir tos vertės augimo potencialią.
Centriniai bankai tokio tikslo neturėjo. Jų tikslas buvo į balansą pirkti ir labai aukštos kokybės produktus, tačiau, siekiant ekonomikos atsigavimo, ir labai prastos kokybės finansinius instrumentus.
Štai Europos Centrinio Banko ir Italijos valstybinių obligacijų supirkimo pavyzdys tai iliustruoja geriausiai – siekdamas išvengti šios valstybės kolapso, centrinis bankas metė pinigus ten, kur investuotojai atsisakė dėl per didelės rizikos. Nes tik taip galima užtikrinti, kad silpniausi nebankrutuos ir nesukels didelio masto krizės.
Tokie veiksmai reiškė, jog centrinių bankų į rinką metami pinigai neturėjo investicijoms įprasto kokybės diskriminacijos faktoriaus. Tai yra elementaraus rizikos-grąžos vertinimo, kuomet investuojama tik į tuos aktyvus, kurie siūlo gerą grąžą prisiimamai rizikai.
Centrinių bankų vykdoma politika veikė priešingai ir pinigų tikslas buvo rasti kelią ne į pačių geriausių, o į pačių silpniausių kišenes. Arba, geriausiu atveju, į visų norinčių.
Todėl rinkose per 10 metų visiškai išsikreipė rizikos suvokimas. Ypač tai aktualu Europoje, tačiau svarbu ir likusiame pasaulyje. Nes dėl centrinių bankų veiksmų dideli kiekiai pinigų pastaraisiais metais keliavo į besivystančias rinkas, kurios šiandien susiduria su problemomis, nes iš jų pinigai nuo metų pradžios labai dideliu mastu keliauja atgal į JAV.
Dėl ko daugelis pradėjo kelti klausimą, ar šiandieninė situacija nėra labai panaši į tai, ką stebėjome prieš 20 metų.
Būtent JAV fiskalinės politikos, augančių palūkanų normų ir D. Trumpo sprendimų paskatintos įmonės ir investuotojai iš užjūrio valstybių namo pagrąžino begalę pinigų. Kurie, jau sugrįžę, buvo skirti įmonių akcijų supirkimams vykdyti ir akcijų konvertavimui į skolą.
Kas dar labiau didina ir taip jau istorinėse aukštumose esančius įmonių įsiskolinimo lygius bei veda prie trečios monetarinės politikos implikacijos.
Kuri yra perteklinė skola. Tiek valstybiniame, tiek įmonių lygmenyje šiandien stebime milžinišką skolą. Kuri yra tvari tol, kol palūkanos laikosi žemai. Tačiau joms pradėjus augti, nemaža dalis įmonių susidurs su tų skolų aptarnavimo problemomis.
Sudėjus perteklinę skolą su antru faktoriumi, tai yra rizikos-grąžos santykio visišku iškreipimu, šiandien labai didelė dalis įmonių (ir valstybių) skolos visame pasaulyje yra smarkiai pervertinta.
Tiesiog perteklinis likvidumas jau ilgą laiką skatina investuotojus dėti pinigus visur, kur galima rasti bent kažkokį pajamingumą tikintis, kad centriniai bankai ir jų kuriamas likvidumas vis tiek neleis investicijoms nulėkti nuo skardžio.
Todėl per dešimt metų nuo perteklinės skolos, sekiuritizacijos, tai yra paprastų realioje ekonomikoje sudaromų sandorių pavertimo į finansinius aktyvus (angl. securities, todėl sekiuritizacija) ir apgavysčių sukelto burbulo sprogimo, vėl grįžome prie perteklinės skolos.
Tik dar didesnės. Įdomu ir tai, jog sekiuritizacijos apraiškų taip pat netrūksta. Belieka atrasti plataus masto sistemines apgavystes ir turėsime visus tris visus finansinius burbulus per visą pasaulio istoriją sukėlusius faktorius.
Liūdniausia, kad nors daugelio finansinių aktyvų kainos per 10 metų padidėjo kartais, visame pasaulyje realių atlyginimų augimas sukosi aplink nulį. Ir šiuo klausimu Lietuva yra pakankamai išskirtinė, nes mūsų šalyje stebėtas realaus atlyginimo augimas buvo ypatingai didelis. Daug kartų didesnis nei daugumoje vakarų pasaulio valstybių.
Kitas malonus faktorius yra tas, kad Lietuvos įmonių skolos lygiai yra ypatingai maži. Žinoma, jie tikrai galėtų būti didesni ir sisteminė rizika realiai ekonomikai dėl to nepadidėtų, na, o įmonės galėtų augti sparčiau. Tačiau per maža skola yra mažesnė problema nei per didelė.
Dėl krizės, nutikusios prieš dešimt metų, šiandien gyvename labai keistame pasaulyje. Kuriame pinigų yra per daug, juos pasiskolinti yra ypatingai lengva, o kreivi verslai gali suktis ir uždirbti juokingus pelnus, nes palūkanos itin žemos. Tačiau tai kada nors turės baigtis ir vėl turėsime grįžti į realybę.
Nepaisant viso to, šiek tiek perfrazuojant, bet realiai cituojant Japonijos centrinio banko vadovą H. Kuroda, monetarinę politiką reikia vykdyti Piterio Peno nusakytais principais: kol tiki, kad gali skristi, tol skrendi.
Ir ne, nejuokauju. Vieno didžiausių pasaulio centrinių bankų vadovas per spaudos konferenciją tikrai citavo Piterį Peną ir monetarinę politiką lygino su tikėjimu, jog gali skristi. Todėl nesistebėkite, jog 10 metų gyvenant pagal monetaristų ir centrinių bankų vadovų įsitikinimus, pasaulis tapo žymiai keistesne vieta gyventi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.