Antivalstybinėje žurnalistikoje (stiprus, aišku, žodis tiems reiškiniams apibūdinti) posakis „juk aš tik užduodu klausimus“ naudojamas ilgą laiką. Ar Lietuva bus praskolinta? Ar iš Lietuvos išvažiuos visi? Ar mes esame JAV kolonija? Yra tipiniai prieš Lietuvą veikiančių jėgų užduodami klausimai. Kurie nekaltai skambėtų, jei juos užduotų 5 metų vaikas, pusdienį praleidęs blogoje aplinkoje.
Visi panašūs klausimai dažniausiai ateina kartu su tam tikra informacija. Pavyzdžiui, sakoma, kad iš Lietuvos išvažiavo trečdalis gyventojų (kas yra melas), o tuomet keliamas klausimas, ar Lietuva išnyks? Akivaizdu, kad klausimas keliamas su tam tikra potekste. Tai nėra tik klausimas, tai yra teiginys, apsimetantis klausimu. Bet į klausimą įvilkta provokacija visada atrodo mažiau kalta ir leidžia provokatoriui išvengti atsakomybės.
Tad klausimai jau ilgą laiką tarnauja ne tik smalsumui tenkinti, tačiau ir demagogijai. Tikslingai sudėlioti keli sakiniai, pasibaigiantys retoriniu klausimu, beveik visuomet indikuos, kad žinutę skleidžia provokatorius, turintis svarbių asmeninių tikslų, susijusių su ta žinute. Arba 13 metų paauglys, atėjęs į tą laikotarpį, kuomet kelti egzistencinius klausimus ir kvestionuoti visuomenės struktūrą yra privalu. Tai neapsigaukit.
Pastaraisiais metais šia taktika, kiek pastiprinta papildomais metodais, naudojasi ir konspiracinių teorijų kūrėjai bei skleidėjai. Ar tu gali man pasakyti, jog nesi antis? Kaip man žinoti, kad tu nesi antis, kuriai ateiviai sukūrė žmogaus kūną, o tu sėdi to sukurto kūno galvoje ir su snapu maigai mygtukus bei kontroliuoji šitą iškamšą? Įrodyk, kad taip nėra!
Įrodyti neįmanoma. Nebent galvą prasiskelsi ir parodysi, kad ten anties jokios nėra. Bet labai jau rimtai reikėtų norėti savo tiesą įrodyti. Kitu atveju, nėra jokio būdo įrodyti, kad bet kuris mūsų nėra ateivių sukurtas kūnas, kurio galvoje sėdi antis.
Neįmanoma, nes pačiame klausime realus pasaulis yra sumaišytas su fantazija. O fantazijos rėmai priklauso tik nuo to, kas tą fantaziją kuria. Jei kuriantysis tiki tokia ateivių technologija, kuri gali patupdyti žmogų replikuojančią antį į žmogaus iškamšos galvą, tuomet tu negali su tuo ginčytis. Fantazija ne tavo, jos ribas nustatai ne tu, viskas joje įmanoma.
Konspiracinių teorijų skleidėjai naudojasi tokiais metodais. Jie prie objektyvios realybės kabina savo išgalvotas subjektyvias realybes, kurios turi panašumų ar net tam tikrais atžvilgiais yra identiškos objektyviai realybei, tačiau turi ir fantazijos elementų, kurių objektyviai neįmanoma paneigti. Nes objektyviais argumentais subjektyvios realybės nenuginčysi.
Maždaug kaip Haris Poteris. Yra žmonių pasaulis, o greta jo gyvena magijos pasaulis. Niekas negali baigtinai įrodyti, kad Haris Poteris tėra tik pasaka, nes tokiam įrodymui reikėtų įrodyti, kad burtininkai negali paslėpti visų įrodymų nuo žiobarų. Magijos pasaulio galimybes apibrėžia fantazija, o realaus pasaulio – fizika. Tačiau kadangi magijos pasaulyje fizikos dėsniai negalioja, baigtinai įrodyti, kad magijos pasaulis neegzistuoja, nėra įmanoma.
Iš esmės tas pats, kas dalyvauti 500 metrų bėgime, kur taisykles nustato oponentas, prie starto linijos atvažiavęs su automobiliu.
Dėliojant konspiracines teorijas nuosekliai ir apgalvotai, į objektyvią realybę įvelti tokių subjektyvių pasaulių lengva. Būtent taip ir gimsta visokios plokščios žemės teorijos. Kurios kalba apie realybę, bet tuo pačiu jose veikia ir viską valdantys iliuminačiai ar reptiloidai, kurie nėra pavaldūs objektyvaus pasaulio dėsniams. Todėl jie tuos dėsnius gali koreguoti taip, kaip reikia plokščios žemės išpažinėjui.
Kartais provokaciniai klausimai ir konspiracijos teorijos nėra per daug pavojingi. Tačiau vis dažniau visokios kvailos nesąmonės išeina už nedidelio žmonių rato ir surenka didelį kiekį sekėjų, kurie jau kelia realų pavojų gebantiems mąstyti blaiviai.
Tai pakankamai naujas fenomenas. Nes prieš 30 metų rasti tūkstančius bet kokiomis nesąmonėmis tikinčių mažiau aštrių pieštukų ir juos supažindinti su šimtu savo perskaitytų įvairių marginalų parašytų knygų ar straipsnių buvo sudėtinga. Šiandien užtenka sukurti grupę Facebook ir ten kelti nuorodas į Youtube. Norinčios tuo tikėti prastokai šviečiančios lemputės susirinks ten pačios.
Laikas būtų pripažinti, jog toks kvailumas tampa pavojingu. Ypač dabartinės pandemijos akivaizdoje. Senas įsitikinimas, kad visi klausimai yra geri, o visos nuomonės vienodai svarbios, nebegalioja. Nes šios gera valia bei teisingomis idėjomis grįstos tiesos dabar yra prievartaujamos ir naudojamos priedangai. Nuomonės gal ir gali būti vienodai svarbios, tačiau nuomonės negali būti svarbesnės nei objektyvūs faktai.
Juo labiau, tam tikros nuomonės yra tiesiog pavojingos. Pavyzdžiui pasakyti, kad X žmogus mane sumušė ir apiplėšė, draudžiama. Nes tai nėra nuomonė, o tiesiog melas. Bet pasakyti, kad kaukės kenkia kvėpavimui ir yra vergystės simbolis, jau galima. Nes nėra vieno konkretaus asmens, kurio teises tokiu melu būčiau pažeidęs.
Tai yra problema. Nuo kvailysčių apie kaukes, pandemijos neegzistavimą, skiepų žalą ir kitus briedus kenčiame mes visi. Visa visuomenė susiduria su didesne rizika, sumoka daugiau pinigų, eikvoja papildomus resursus kovoje su pandemija. Tik dėl to, kad egzistuoja grupė valkatų, skleidžiančių melą, su kuriuo mes taikstomės. Nes melą naiviai toliau vadiname nuomone ir įstatymiškai negalime įteisinti fakto viršenybės prieš nuomonę.
Tokia pozicija yra tolygi įsivaizdavimui, kad teroristai tiesiog yra nesuprasti ir save išreiškia organizuodami teroro aktus. Dėl to teroro aktai turėtų būti traktuojami kaip saviraiškos mechanizmas, leidžiantis jiems geriau jaustis. Nepriklausomai nuo pasekmių visuomenei.
Absurdiška? Tikrai taip. Tačiau kvailiams užsiimti informaciniu terorizmu leidžiame.
Žinoma, kvailumo pūliniai pradėtų purkšti ir rėktų, kad žodžio laisvė jų varžoma. Tačiau tai būtų melas. Nes žodžio laisvė nėra tolygu faktų neigimui. Žodžio laisvė niekur nedingsta – visi norintys toliau gali aiškinti, kad Lietuvoje gyventi sunku. Nes tai yra subjektyvu. Bet informacijos, neatitinkančios faktinės realybės, skleidimas nėra žodžio laisvė. Tai mūsų suteikta laisvė informaciniam terorizmui.
Norintys paneigti objektyvius faktus visada gali keliauti į akademinę erdvę. Kurioje nuolat vyksta diskusija apie tai, ką mes galime laikyti objektyviais faktais, o ko ne. Joje diskutuojama argumentais, gautais iš ilgamečio darbo. Ten nusprendžiama, kas yra faktas, o kas tik nuomonė. Ir ten nuomonė visada yra bevertė, lyginant su faktu.
Dabartinė visuomenės pozicija leidžia bukapročiams švaistyti policijos laiką. Landžioti po ligonines, jas filmuoti bei trukdyti dirbti ir taip pervargusiems medikams. Vaikščioti po prekybos centrus ir kabinėtis prie apsaugos darbuotojų. Bei visaip kitaip trikdyti už juos protingesnių žmonių gyvenimą. Tai yra nauja terorizmo atmaina ir su ja kovoti reikėtų atitinkamai.
Kvailumui nuolaidžiauti negalima.