Tautvydas Marčiulaitis. Ko jie čia grįžta?

Nors visi puikiai žino, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma ir valstybė jau tuoj išnyks, nes paskutinis išvažiuojantis išjungs šviesą, žmonės į Lietuvą važiuoja.

Ne tik atostogauti, bet ir gyventi. Remiantis pirminiais statistikos departamento teikiamais duomenimis, šie metai, vertinant neto migraciją, yra itin geri.

Per pirmus penkis šių metų mėnesius į Lietuvą imigravo beveik 16 tūkstančių žmonių, o iš jos emigravo 17 tūkstančių. Be to, gegužės mėnesį imigrantų skaičius buvo didesnis už emigrantų. Jei norite sakyti, kad čia ukrainiečių tiek daug privažiavo, kurie darbo vietas atima, tai greičiausiai esate neteisūs. Nes dauguma jų Lietuvoje tik dirba.

Remiantis praeities tendencijomis, nuo viso imigrantų skaičiaus maždaug 70 procentų į Lietuvą grįžtančių žmonių yra Lietuvos piliečiai, gyvenę užsienyje. Tad galime daryti prielaidą, jog per pirmus penkis šių metų mėnesius gyventi namo sugrįžo apie 10 tūkstančių žmonių - beveik tiek pat, kiek viso per 2017.

O ir emigracijos tempas, lyginant šių metų pirmus penkis mėnesius, su praeitų metų pirmais penkiais mėnesiais, yra sumažėjęs maždaug ketvirtadaliu.

Tai yra trumpalaikės tendencijos, kurios šaudyti šampano dar neleidžia. Tačiau skaičiai atsispindi ir realiame valstybės gyvenime, kuris daugeliui mūsų labai sparčiai gerėja. Norite tai pripažinti, ar ne, tačiau visiškai nenuostabu, jog žmonės grįžta. Ir tam yra daug priežasčių.

Nors vis keliama panika, kai koks nors darbdavys dalį darbo vietų iškelia ten, kur pigiau, tačiau dažnai pasakoma A ir nutylima B, o ir pasidžiaugti tuo, ką iškėlimas sako, nenorima. O sako, kad nebesame pigios darbo jėgos valstybė.

Tiesiog bukų funkcinių darbo vietų pas mus kurti nebeapsimoka. Be to, dažnai nutylima, jog nors tam tikros funkcijos yra iškeliamos, kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį čia atkeliamos kitos, aukštesnės kvalifikacijos ir geresnių įgūdžių reikalaujančios bei geriau apmokamos darbo vietos.

Todėl gyventi Vilniuje ar Kaune daugeliui jaunų specialistų apsimoka kur kas labiau, nei pavyzdžiui Londone. Žinoma, pakilęs iki MD lygio Goldman Sachs gali uždirbti daugiau, nei uždirba dauguma aukščiausio lygio vadovų Lietuvoje. Tačiau mąstant realistiškai, nei būsi tu MD, nei pateksi į GS. Todėl Vilniuje ar Kaune gyventi yra tikrai geriau, nei Londone.

Nors prieš penkis metus tokie teiginiai nuolat būdavo išjuokiami, tačiau šiandien vis didesnė dalis jaunimo jiems pritaria. Visi išmoko skaičiuoti ir žino, kad net dirbant pakankamai paprastą darbą ir uždirbant standartinį didmiesčio atlyginimą, vos per kelerius metus lengvai galima įsijausti į tikrai patogų gyvenimą.

Netikite? Tuomet įsijunkite Instagram ar Facebook ir pažiūrėkite, kur vos 20 sulaukę Jūsų draugai leidžia atostogas. Jei prieš 5 ar 10 metų nuskristi atostogoms į Vietnamą buvo didžiausia prabanga, tai šiandien kiekvienas Western Union dirbantis jaunuolis ilgesniam savaitgaliui skrenda pailsėti į Maldyvus ar Balį.

O draugų kompanijoje įspūdį palieka nebent pasakojimai apie kelionę į Tahiti su užsakytu Gulfstream 650 ir vėliau sekusiu pasiplaukiojimu ant delfino nugaros iki Bora Bora.

Nors mėgstama sakyti, kad su euru pakilo kainos, tačiau realiai su euru dingo pinigų suvokimas. Denominacijos efektas, kuomet mažesnės denominacijos, bet didesnės vertės valiutą žmonės yra linkę smarkiai nuvertinti, nusirito per mūsų tautą ir tai kas seniau būdavo keli tūkstančiai litų, šiandien yra juokingi pinigai, dėl kurių į darbo pokalbį net neverta eiti.

Vidutinis pilietis šiuo metu gyvena geriausiai per ilgą šalies istoriją. Niekada nebuvome tiek išsilavinę, turtingi, apsirūpinę socialinėmis garantijomis ir pilietiški. Ir būtent paskutiniai punktai grįžtantiems yra tiek pat, o kartais net labiau, svarbūs, kiek atlyginimai.

Išaugusi nepriklausomybės karta tapo labai pilietiška ir politiška. Kiek daug jau tai, jog konservatorių vadovybė su savo rinkėjų baze privaloma tvarka nuolat komunikuoja per socialinius tinklus, parodo apie vidutinį tikslinį rinkėją.

Tipiniai konservatoriai, kaip pavyzdžiui JAV, turėtų turėti savo televiziją. Kuri būtų orientuota į vyresnio amžiaus žmones. O savo reitingus palaikytų tik dėl to, jog dalis žiūrovų, bežiūrėdami tą televiziją, būtų jau numirę ir tik todėl neišjungę televizoriaus.

Tačiau pas mus konservatoriai komunikuoja per socialinius tinklus. Nes net jiems, ne tik liberalams ar centrui, jaunoji karta yra itin svarbi. Praėjo tie laikai, kai viską spręsdavo tik pensininkai, kurių balsams gauti užtekdavo socialinės politikos inžinerijos meistrų. Ir nors pastarieji rinkimai parodė, jog svarbi ne tik miestų demografija, tačiau esmės tai nekeičia. Balsuoti aktyviai ateina ir jaunimas.

Taip pat ypatingai nuostabus mūsų atsakomybės poreikis. Smurtas šeimoje, o ypač prieš vaikus, beveik visuomet lemia reformas ir riedančias galvas. Žinoma, ne visuomet gerai, kad tos reformos būna pradedamos ne dėl to, jog būna gerai apgalvotos ir reikalingos, o tik dėl to, kad daugiau galvų nenulėktų, dėl ko vėliau neįmanoma jų įgyvendinti dėl resursų trūkumo. Tačiau bendrai atsakomybės standartai mūsų visuomenėje yra itin aukšti.

Ką jau kalbėti apie Amžiaus politinę bylą ir su ja susijusį skandalą, kurį dauguma vakariečių pavadintų įprastu lobizmu su šiek tiek kriminalinių elementų.

Tai, prie ko Vakarai (ne rytų blokas, su kuriuo net nebesilyginame, nes neįdomu) yra įpratę ir susitaikę, mes atvirai smerkiame.

Arba taikūs masiniai protestai prieš siūlomus įstatymų pokyčius, kurie dažnai lemia tų pokyčių pakeitimus visuomenės naudai.

Tai yra gyvos valstybės ir demokratijos pavyzdys. Kuomet į visiems svarbių sprendimų priėmimą įsitraukia ne tik viršūnės, bet ir visa visuomenė.

Lietuva yra visiškai pilnavertė Vakarų valstybė. Ta, apie kurią prieš dvidešimt metų galėjome tik pasvajoti. Todėl žmonės ir grįžta namo. Nes čia gyventi yra nuostabu bei gera. Taip, problemų yra ir jų visuomet bus. Nėra pasaulyje vietos, kurios gyventojai būtų universaliai laimingi ir turtingi bei neturėtų valdžiai jokių priekaištų.

Imigrantų srautai pas mus tik augs. O demografinė krizės, kurios dabar bijome, pasisuks nuo emigracijos link senstančios visuomenės – tai yra vienos pagrindinių išsivysčiusių valstybių problemų.

Gal tai pagaliau leis nustoti kovoti su vėjo malūnais, bandant pakeisti globalių tendencijų nulemtus gyventojų migracijos sprendimus, ir pradėti koncentruotis į tikrai svarbius dalykus.

Taip, kai kurie augančia gerove atsisako tikėti.

Dar kiti jos tikrai nejaučia. Bet aukštas pragyvenimo lygis bei stabili migracija yra tik laiko klausimas. Nuo geresnio gyvenimo Lietuvoje nepabėgs niekas.