Na, gal ne begalybė, tačiau tikrai daugiau nei žmonių, kurie juos perskaito ir stengiasi jais vadovautis. Nes noras ne tik daryti įtaką, bet iš esmės pakeisti natūralius procesus, su jais kovoti, tiesiog nenumaldomas.
Dažniausiai tokia herojaus kova, stebint ją iš šono, būna apgailėtina ir juokinga. Kartais gal ir romantiška. Tačiau beveik visuomet tragiška pačiam herojui. Nes, nebent kalbame apie pasakas ir labai išskirtinius atvejus, prieš nenugalimas jėgas ir natūralius gamtos procesus herojus laimėti tiesiog negali.
Tačiau tai nėra pakankamai gera priežastis nekovoti. Todėl mes kovojame. Kartais visi, kartais palikdami šią kovą savo atstovams. Stengiamės ne išnaudoti tendencijas bei pasiimti iš jų kuo daugiau, o eiti prieš jas. Idant karūnos ir noras išlaikyti status quo liktų nenumesti nuo taburetės.
Emigracija yra vienas iš tokios kovos pavyzdžių. Tiek vidinė, tiek išorinė. Jau daugelį metų būtent emigracija yra viena pagrindinių temų prieš ir per rinkimus, kiekvieno politinio sukrėtimo metu, kuomet bandoma parodyti, jog politiniai oponentai yra neįgalūs. Traukiama emigracijos korta ir rėkiama, kad žmonės bėga, nes sprendimai valdžios blogi.
Tačiau realybė sako, kad valdžios sprendimai, ypač tie, kurie kyla ne iš ilgalaikės strategijos (beveik visi pas mus), iš esmės daryti įtakos emigracijai negali. Valstybės ekonominė, socialinė, finansinė raida nėra toks paprastas procesas, kurį galima kaip nori sukioti vien įstatymais ar vienadieniais sprendimais.
Gali geriausius pasaulio įstatymus nusipiešti, tačiau jei pusę šimto metų buvai okupuotas tave norinčių nuo paviršiaus nušluoti puspročių komunistų, per metus, penkerius ar dešimt tiesiog pasiekti tą lygį, kurio kitos valstybės siekė šimtus metų, realiai nėra įmanoma.
Kas labai natūraliai veda prie to, jog jei leisi žmonėms laisvai rinktis, ar gyventi valstybėje, kuri vejasi netolimas ekonomikas, ar važiuoti išbandyti laimės ten, kur ji buvo kuriama šimtus metų, nemaža jų dalis pasirinks išvažiuoti.
Nuo to pabėgti išmintingais įstatymais beveik neįmanoma. Galima nebent sienas užsidaryti arba beribį pilietiškumą ir patriotizmą ugdyti. Tačiau bet kuriuo atveju norinčių išvažiuoti ten, kur lengviau, kur žolė žalesnė, vis tiek bus – ne visi nori dirbti vardan geresnės ateities, daugelis nori geresnę ateitį turėti šiandien.
Įstatymai ir valdžios sprendimai šį procesą gali tiek palengvinti, tiek pasunkinti. Jei suvokiama situacijos esmė ir suprantama, kad emigracija yra natūralus reiškinys, galima emigruojantiems įvairiai padėti bei jiems pastoviai priminti, kad jie namuose visuomet yra laukiami. Taip užtikrinant emocinį ryšį bei parodant, kad visi piliečiai valstybei yra svarbūs.
Žinoma, galima ir atsistoti prieš vėją, atsisegti užtrauktuką ir bandyti pataikyti ant visų išvažiavusių. Rėkiant, kad jie išdavikai, Tėvynės nemyli. Kad nesuvokia, ką daro, kad jei jiems nereikia Tėvynės, tai ir Tėvynei jie nereikalingi. Ko baigtis yra akivaizdi.
Griežtai sakyti, kad užsiimame būtent antru, negalima. Tačiau, kad bandoma kovoti su natūraliais procesais, yra akivaizdu. Nes emigracija truks tol, kol nesusilygins pragyvenimo lygiai arba neatsiras priežasčių čia gyventi, nepaisant žemesnio pragyvenimo lygio.
Todėl reikėtų kurti emocinę vertę bei ryšį, tuo pačiu metu siekiant gerinti gyvenimo kokybę. Nesitikint, kad antras tikslas bus pasiektas per metus ar net penkerius ir suvokiant, jog išoriniai faktoriai šiam tikslui greičiausiai turi daugiau įtakos nei vidiniai.
Taip pat nereikėtų nuolat verkti, kad visi tuoj išvažiuos ir gilioje panikoje bėgioti ratais, siekiant surasti magišką receptą, kuris viską sutvarkytų. Visi neišvažiuos, nes jau šiandien nemažai daliai valstybės gyventojų gyvenimo kokybė čia yra gerokai aukštesnė nei vidutinio žmogaus gyvenimo kokybė užsienyje.
Tiek mes jau pasiekėme – Lietuvoje galima gyventi geriau nei Vokietijoje. Todėl reikėtų ramiai ir nuosekliai dirbti, idant vis daugiau žmonių galėtų taip jaustis, per daug nerypaujant apie pasaulio pabaigą, nes ne visiškai visi gyventojai jaučiasi itin laimingi.
Kaip ir nereikėtų daryti tragedijos iš žmonių skaičiaus mažėjimo regionuose bei siekti visais būdais sutraukti juos atgal. Žmonės ten grįš. Tačiau grįš ne dėl pigiau gaunamo buto, šimto eurų pašalpos ar kokio kito mažmožio. Grįš, nes bus pasiruošę ir norės gyventi ramybėje, iš kurios turės galimybę dirbti bei kurti.
Todėl pinigų mėtymas į regionų infrastruktūros išlaikymą, tai yra norą turėti po tris mokyklas, dvi ligonines, universitetą, policijos komisariatą ir teismą kiekviename kaime, yra smarkiai žalingas. Mes tiesiog neturime pakankamų resursų, kurie leistų išlaikyti viską.
Vienintelis būdas užtikrinti aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir didinti gyventojų pasitenkinimą valstybe yra tų paslaugų koncentracija keliuose centruose.
Kas yra logiška ne tik finansine, tačiau visomis prasmėmis. Nes kur kas lengviau 300 kilometrų atstumų valstybėje investuoti ne į universitetą kiekviename kaime, o kiekvieno kaimo gyventojų transportavimą ir apgyvendinimą centruose jų mokymosi universitete periodu.
Bandymas kovoti prieš žmonių norą važiuoti ten, kur visko daugiau ir viskas paprasčiau, suteikiant jiems geriausiu atveju vidutinės kokybės alternatyvas, nėra sprendimas.
Tai yra kova su vėjo malūnais. Tai, kad regione atsiras prastesnė centro siūloma alternatyva, kurią gyventojai gali pasiekti per pusvalandį, nepadės regione išlaikyti gyventojų. Barjerai išvykti į centrą realiai yra neegzistuojantys.
Vienas sprendimų būtų suteikiamos geresnės galimybės pasiekti centrus, kuriuose visko yra daugiau. O regionuose kurti ramybės bei poilsio zonas.
Tačiau atlikti tokius veiksmus trukdo įsitikinimai bei noras, kad viskas būtų taip, kaip buvo. Nes taip nėra baisu, taip viskas yra įprasta.
Tu pagalvok – suteikti dar daugiau galimybių žmonėms pabėgti iš kaimo, kur tai matyta?
Juk tas 50 kilometrų atstumas tikrai visus sulaikys, kai tik atsidarys regione nauja picerija (o ko daugiau tas jaunimas į tą miestą važiuoja?) Ir koks skirtumas, kad dabar laimi ne tie regionai, kurie prikuria daugiausia antrarūšių alternatyvų centrams, o tie, kurie yra mieliausi sugrįžti ar tiesiog atvykti pabūti. Čia tik detalės.
Tęsti pavyzdžių sąrašą galima ilgai. Visi jie susiveda į tą patį – vietoj to, jog būtų išnaudojamos tendencijos ir patenkinami žmonių poreikiai, siekiama kovoti su nenugalimomis jėgomis.
Bandoma įrodyti, kad patys žmonės yra per kvaili nuspręsti, kaip jiems geriau. Kuriami barjerai ir kreivos iniciatyvos, kurios tikrai neviliotų pačių kūrėjų.
Tačiau taip yra lengviau. Lengviau kartoti, kad visi kvaili ir nieko nesupranta, nei priimti, kad pasaulis keičiasi ir kovoti prieš pokyčius yra mažiau racionalu, nei juos išnaudoti.
Geriau tikėti, kad beverčiai brangiai kainuojantys sprendimai atkurs praeitį, nei pripažinti, kad ateitis vis tiek nugalės.