Mokslas yra apie smalsumą ir norą pažinti, šių dalykų skatinimą. Nors akademinis mokslas nėra tapatus mokslui bendrąja prasme, jo esmė turėtų būti būtent tokia.
Gebėjimai kritiškai vertinti, kvestionuoti ir atskirti patikimą informaciją, jos šaltinių validumą, visuomet buvo aktualūs.
Nebuvo žmonijos istorijoje laiko, kuomet geriau informuoti neišnaudotų informacijos asimetrijos savo naudai. Ar tai būtų senovės šamanai, ar dabarties ekstrasensai, visi jie išnaudoja savo aukų neišmanymą, negebėjimą adekvačiai vertinti realybės, idant patys iš to gautų naudos.
Kaip rodo pastarųjų metų tendencijos, beribis laisvai skleidžiamos ir prieinamos informacijos kiekis, kurią kiekvienas, nuo kokių penkerių metų amžiaus, gali laisvai gauti iš savo mobilaus įrenginio, reikalauja vis didesnio atsparumo nesąmonėms.
Gebėjimo plaukti per tikslingai skleidžiamos propagandos laviną, naudojant kritinį mąstymą.
Kas ir turėtų būti bet kokios mokslo reformos esmė. Nepaisant taktinių detalių, strateginis tikslas turi būti orientuotas į įgimtą smalsumą, norą pažinti pasaulį. Visi kiti dalykai yra tik antriniai. Tačiau realybėje strateginis tikslais dažnai pametamas ir pradedama veltis į detales. O kol dėl tų detalių įvairios institucijos mušasi, visuomenėje pradeda bujoti kvailybė.
Štai į politiką grįžta Viktoras. Kuris leidžia sau kartoti, jog iš Lietuvos per 10 metų buvo išvarytas milijonas gyventojų, o valstybės skola išaugo penkiasdešimčia milijardų. Nors realybėje vienas šių skaičių yra maždaug tris, o kitas apie penkis kartus mažesni, tačiau faktai gerai istorijai neprivalo trukdyti. Neprivalo, nes, dėl švietimo sistemos nepriežiūros, vis didesnė dalis žmonių nesugeba orientuotis realybėje ir vertinti informacijos, jos šaltinių.
Bet koks pakankamai smalsus ir bent krislelį kritinio mąstymo turintis pilietis, suprasdamas, kad skaičius jam dėsto už savo populistinius pareiškimus žinomas veikėjas, pirmiausia eitų tų skaičių patikrinti. Nes jie yra vieši ir laisvai prieinami. Tačiau prastoje švietimo sistemoje užaugęs asmuo jais gali pasirinkti tikėti, nes ir jam taip atrodo. Tai yra remtis ne faktine realybe, bet emocija.
Politika nėra vienintelis prastos švietimo sistemos atspindys. Kitas nuostabus pavyzdys yra super tėveliai, atsisakantys skiepyti vaikus.
Nes taip super tėvelis ar super mamytė skaitė kažkokiame forume. O ir kažkur girdėjo, kad kažkas kažkada parašė mokslinį darbą apie skiepų žalą. Nors nei jų išsilavinimas, nei intelektas tokių temų aptarinėti visiškai netraukia, tačiau tai netrukdo šiems skleisti savo kvailybės.
Bet blogiausia čia ne tamsybės ir kvailumo skleidimas. Tiek politikoje, tiek medicinoje savadarbis iš užpakalio ištrauktas šamanizmas veda prie grėsmių visai visuomenei.
Jei kritinė žmonių masė priima neinformuotą sprendimą per rinkimus, visa visuomenė privalo ne vienerius metus gyventi su kreiva valdžia. Jei koks tamsuolis nusprendžia neskiepyti savo vaiko, beveik išnykusios ligos pradeda plisti iš naujo, o nuo jų miršta protingesnių tėvų protingi vaikai.
Todėl tiek adekvačios švietimo sistemos nebuvimas, tiek mokslo esmės ir švietimo atskirtis veda prie visuotinės degradacijos.
Populizmas tampa politikos norma, priimat visuomenei svarbius sprendimus asmeninės emocijos svarbesnėmis už objektyvią realybę, o gražiai ir teisingai kalbantys šamanai – korifėjais. Iš pradžių tai būna nuostabu, nes korifėjai moka rengti nuostabias šventes su daug garso ir šviesų, tačiau ilgainiui realybė prisiveja ir kerta kvailiams per ausį taip, kad atsikelti būna sudėtinga.
Istorijoje tokių pavyzdžių pilna. Nuo seniausių laikų didžiausios civilizacijos dažnai žlugo ne todėl, jog jas nušlavė karai ar ligos, o todėl, kad jas užvaldė kvailybė. Nes mokslas ir objektyvi realybė tapo geroms istorijoms bei geram gyvenimui trukdančiais faktoriais, į kuriuos geriausia nekreipti dėmesio.
Gerai tai ar blogai, tačiau tendencijos stiprios ne tik pas mus. Štai visame pasaulyje skleidžiamos nesąmonės apie antsvorio priimtinumą yra itin žalingos. Priimti antsvorį turinčius žmones, kurie antsvorio turi ne dėl sveikatos sutrikimų, o dėl to, kad per daug tortų valgo, yra tas pats, kas priimti alkoholizmą arba priklausomybę narkotikams.
Antsvoris, beveik visuomet, yra tinginystės bei neteisingos mitybos kombinacijos pasekmė. Nors dietologai aiškina įvairias nesąmones, tačiau realūs gydytojai, remdamiesi tuo, kaip iš tikro veikia mūsų organizmas, yra ne kartą patvirtinę, jog metabolizmo sutrikimai kyla dėl blogos mitybos. O antsvoris yra viena pagrindinių širdies ligų, vėžio priežasčių.
Tačiau nepaisant viso to, atsiranda aibė teisinguolių, kurie sako, kad žmogus gražus ir storas. Gal ir gražus, be esmė ne čia. Ir narkomanai kažkam gražūs, tačiau tai nereiškia, kad jų nereikia gydyti. Ligos ir grožio suvokimas nėra visuomet tiesiogiai susiję.
Pavyzdžius galima vardinti be galo. Visų jų esmė ta pati – prastoje švietimo sistemoje užaugę žmonės, kurie niekuomet nebuvo išmokyti mokslinių metodų, gebėjimo atsirinkti šaltinius bei kritiškai vertinti situaciją, priima tiek sau, tiek visai visuomenei kenksmingus sprendimus. Kurių pasekmės per laiką gali būti itin žiaurios.
Todėl švietimo reformos strateginis tikslas turėtų būti labai aiškus ir akivaizdus. Dėl detalių muštis galima iki begalybės, bet dėl būtinybės ugdyti smalsumą ir norą mąstyti savarankiškai, ginčų kilti neturėtų. Ir būtent nuo čia švietimo reforma turėtų būti pradedama. Ne nuo universitetų dalybų, mokytojų prestižo kėlimo ar kitų detalių.
Vaikai privalo nuo mažens būti pratinami suvokti realybę, patikrinti informaciją ir padaryti reikiamas išvadas, nepriklausomai nuo to, ar tos išvados jiems asmeniškai patinka, ar ne.
Visi turi suvokti, jog objektyvi realybė dėl asmeninių norų ir lūkesčių netampa kitokia. Jei sekančioms kartoms to neįdiegsime, jos, anksčiau ar vėliau, taps geriau pasaulį suprantančių šarlatanų aukomis. Šarlatanų, kurie informacijos asimetriją išnaudos savo naudai.