Visi sutaria, jog tam tikra sritis yra prioritetinė. Visi sutaria, kad būtinai reikia kažką su ta sritimi daryti. Tačiau pinigų jai niekada neatsiranda. O vis atsirandantys laisvi finansiniai resursai kažkaip keliauja visai kitur.
Valstybė veikia paprastai. Ypač paprastai veikia visos valstybės pinigais finansuojamos institucijos, paslaugos. Gyventojai, mokėdami mokesčius, susimeta tam tikrą dalį savo pajamų ir ta dalis yra paskirstoma viešosioms paslaugoms. Valstybės biudžetas nėra mistinis darinys, atsirandantis iš kažkur. Tai yra tiesiog visų mūsų per mokesčius sunešti pinigai.
Nesvarbu, ar kalbame apie įmonių, ar gyventojų mokesčius. Įmonės taip pat susidaro iš gyventojų, todėl ir įmonių mokami mokesčiai realiai yra visų mūsų pinigai. Jei įmonės nemokėtų mokesčių, darbuotojai ir vadovai gautų daugiau pinigų. Bet per įmonių mokesčius tie pinigai tiesiog iš mūsų kišenių skiriami valstybės funkcijoms.
Todėl jei auga atlyginimai, didėja vartojimas, gamyba, suteikiama vis daugiau paslaugų, žmonės tampa turtingesni – turtingesnė darosi ir valstybė. Daugiau pinigų gali atitekti viešosioms paslaugoms. Gyvenimas visiems tampa gražesnis, nes visi gėriu dalinasi.
Tačiau pjaustant pyragą svarbus ne tik jo dydis. Svarbus ir gabaliukų paskirstymas tarp šventės dalyvių. Jei pjaustantysis yra suinteresuotas kažkam visada atiduoti didesnį gabaliuką, gali kilti bėdų.
Ypač jei per kiekvieną gimtadienį didžiausias gabaliukas tenka vis tam pačiam numylėtiniui. O likusiems tik pažadama, kad jau kitą kartą tai tikrai ir jiems atiteks didesnis.
Tokios dalybos nėra sąžiningos. Juk negali kiekvienais metais vis tam pačiam žmogui būtinai reikėti paties didžiausio gabalo. Ir kiti kartais nori pasidžiaugti.
Dėl ko gaunantys mažiau ilgainiui tampa liūdni, vėliau pikti, o dar vėliau į gimtadienį visai nebeateina. Iki šventėje nelieka nei pyrago, nei jį valgančiųjų. Tik pjaustytojas ir nuolatinis jo numylėtinis.
Nors valstybiniu lygiu viskas retai būna taip akivaizdu ir liūdna, 28 metus Lietuvoje pyrago dalybos vyksta tikrai kreivai. Nes viena socialinė grupė yra akivaizdžiai numylėta. Tai yra pensininkai.
Pjaustytojas, tai yra valdantieji, kiekvieną kartą yra labai tiesiogiai suinteresuoti vienaip ar kitaip pamaloninti pensininkus.
Nes šie yra gausi ir rinkimų metu itin aktyvi grupė. Todėl atriekdamas jiems gerą pyrago gabalą, gali tikėtis sėkmingų sekančių rinkimų. Juo labiau, kad per eilę metų šis socialinis kontraktas jau atidirbtas tiek, jog jei neduosi – tikrai už tave nebalsuos. Tad, jei jau pjaustai pyragą, pasirinkimo kaip ir neturi.
Žinoma, praktiškai tam sugalvojama įvairių verksmingų istorijų apie skurdą ir vargą. Nes du žmonės, gaunantys 600–800 eurų, neturintys būsto paskolų ir dažniausiai turintys įvairaus pakankamai likvidaus NT, tikrai yra labiausiai vargstanti socialinė grupė.
Ką ten jaunos šeimos su dviem mažais vaikais be būsto, uždirbančios 1200 keturiems asmenims. Jiems viskas yra gerai, jie gi ponai. O vat pensininkai tai bėdžiai. Nes seni, nes priežastys, nes privalo gyventi 5 kambarių bute Vilniaus senamiestyje. Todėl pensijos privalo būti keliamos visuomet.
Teigti, kad pensijos yra didelės, taip pat nesąmonė. Tačiau tiesioginis pensijų didinimas, kai tai daroma politiniu sprendimu, jas mažina dar labiau. Esmė, jog pensijų išmokama tik tiek, kiek surenkama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tai yra apie 17 procentų nuo vidutinio atlyginimo.
Tokia suma kiekvieną mėnesį yra pervedama SoDrai, o SoDra ją perveda senatvės pensijoms. Viskas. Daugiau nieko nėra. Nuo visų dirbančiųjų atlyginimų sumetama po 17 procentų, tuomet tie procentai tiesiog pervedami visiems pensininkams.
Kas pirmiausia reiškia, jog valstybinės pensijos dabartinės sistemos rėmuose negali būti didelės – 17 procentų nuo atlyginimo yra juokingai mažai. O antra, kad jos negali būti tiesiog didinamos, nenuskriaudžiant kitų arba nedidinant mokesčių. Nes iš oro tų pinigų nepaimsi. Juos reikia paimti arba iš mokesčių mokėtojų, arba iš kitų valstybės išlaikomų sričių.
Kaip pavyzdžiui iš medikų. Kurių atlyginimų didinimui pinigų nėra jau gerą dešimtmetį. Taip, kartais atsiranda kokie 10–20 milijonų per metus. Tai yra dvigubai mažiau, nei šiais metais bus skirta kokiam tai kultūros pasui, kuris kažką darys. Bet iš esmės pinigų visada nėra.
Na, o pensininkams metai iš metų atsiranda šimtai milijonų. Kas yra visai logiška, atlyginimams kylant. Nes, kaip minėta, pensijoms visi skiria būtent 17 procentų savo atlyginimo. Todėl kai auga atlyginimai, auga ir pensijos. Tačiau lygiai taip pat iš atlyginimų ir vartojimo turėtų būti didinami tų pačių medikų atlyginimai. Kas kažkodėl nevyksta.
Būtent čia ir prasideda pyrago dalybos ypatumai. Augant atlyginimams, galima pensijas auginti kiek lėčiau ir dalį pinigų nukreipti medikams. Arba ne dalį, o visus. Tokiu būdu tiesiogiai būtų didinamos ir pensijos – nes medikai moka mokesčius nuo atlyginimo, kurio dalis keliauja pensininkams. Bet tai jau būtų ne toks akivaizdus konkretaus socialinio sluoksnio pagerbimas.
Remiantis Statistikos Departamento duomenis, Lietuvoje 2016 metais buvo 13681 gydytojas ir 23109 slaugytojai. Tad apytiksliai 37 tūkstančiai medicinos darbuotojų. Tuo tarpu senatvės pensiją gaunančiųjų buvo 593 tūkstančiai.
Tarkime, turime 100 milijonų laisvų eurų, kuriuos sugeneravo vidutinio atlyginimo augimas. Galime juos paskirstyti arba 14 eurų didindami senatvės pensiją, arba 225 eurais didindami atlyginimus kiekvienam medicinos darbuotojui – kitaip sakant, vidutiniškai dvigubai. Skirtumas jaučiasi ? Dar ne.
Skirtumas pradeda jaustis, kai skaičiuoji toliau. Pirmiausia paskaičiuoji, kad jei nuo tų 225 eurų 17 procentų keliaus pensijoms, vidutinė senatvės pensija didės beveik 2,5 euro.
Kitaip sakant, vietoj tiesiog 14 eurų kiekvienam pensininkui, kurie nieko daugiau nedaro, kiekvienam medikui didinant algą 225 eurais, pensijos automatiškai kils 2,5 euro.
Mažai ? Gal. Tačiau taip darant metai iš metų, pensijos augtų žymiai greičiau. Nes medikai pirmiausia gydo kitus žmones, kurie sveiki gali daugiau dirbti ir vartoti. Be to, jie savo atlyginimą leidžia visai kitaip nei pensininkai ir šalies ūkį skatina plačiau. Kas turi didesnę įtaką bendram valstybės augimui, dėl ko valstybės biudžete gali atsirasti vis daugiau pinigų.
Taip pat tikrai mažėtų resursų švaistymas, kuomet 10 metų už mūsų visų pinigus apmokomas medikas, kurio visi mokslai kainuoja 50–100 tūkstančių eurų, gauna itin gerą išsilavinimą ir važiuoja dirbti į užsienį.
Nes mediko emigracijos atveju ne tik nedidėja pensijos. Prastėja ir sveikatos paslaugų kokybė, dėl dingusio žmogaus traukiasi šalies ūkis, šimtu tūkstančiu eurų Lietuvos mokesčių mokėtojai pašelpia Vokietijos medicinos sistemą.
Todėl ir pyrago dalybos, ne tik jo dydis, yra itin svarbios. Kuomet laisvi pinigai yra bukai atiduodami atsižvelgiant tik į trumpalaikius interesus, gauname nesąmonę.
Taip, tam momentui pensininkai tampa laimingesni. Tačiau ilguoju laikotarpiu dėl strategiškai kreivų veiksmų valstybė yra stumiama į kampą.
O valstybės valdytojai yra kaip tie uruk-hai‘ai, kurie tik gavę naujų pinigų pensininkams rėkia „Looks like meat‘s back on the menu, boys“, idant tuo metu nekiltų maištas.
Tuo tarpu strateginiai tikslai bei bent koks nors ilgalaikis planas lieka kažkur tolyje, beskendintis migloje, kurią prasklaidyti trukdo būtinybė išspręsti dvi tiesines lygtis.