Visi žinome esmines švietimo sistemos problemas. Mokytojai bei dėstytojai jaučiasi, na, ir objektyviai yra, per mažai kompensuojami už savo darbą. Mokinių ir studentų vis mažėja, jų pasiekimai prastėja. Tapti mokytojais nori vis mažiau jaunų žmonių. Viskas yra blogai.
Tačiau šie dalykai yra daugiau simptomai ir pasekmės, o ne priežastys. Nes, kuomet žiūrime į faktinius skaičius, tampa pakankamai aišku, kad giluminės priežastys slepiasi tame kvailame nore išlaikyti XIX amžiaus Lietuvos kaimą, kreivomis priemonėmis atgaivinti regionus bei už mažai pinigų gauti daug kokybės.
Remiantis ŠMM ir Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis, Lietuvoje šiandien veikia 1089 bendrojo ugdymo mokyklos ir jose mokosi maždaug 322 tūkstančiai mokinių. Nuo 2014 metų mokyklų skaičius sumažėjo maždaug 100 (apie 8 proc.), o mokinių skaičius sumažėjo apie 20 000 (apie 6 proc.).
Ši tendencija, nors gali atrodyti baisi, realiai nėra bloga. Dėl demografinių pokyčių bei emigracijos mažėja gyventojų, tad mažėja ir mokinių. Viskas su tuo yra gerai.
Dar geriau, jog mokyklų skaičius mažėja sparčiau nei mokinių. Nes būtent perteklinis mokyklų skaičius yra viena didžiausių bendrojo ugdymo sistemos problemų.
Tai, kaip daug kartų rašyta, yra turbūt kvailiausia ir žalingiausia, ką galima daryti su vaikais. Garantuotas būdas nesuteikti vaikams normalaus švietimo, neleisti vystytis jų talentams bei pro 1 000 kvadratinių metrų dydžio pastato kaminą (programa po 100 kvadratų vienam mokiniui) leisti visų mūsų pinigus.
Net alkoholikas tėvas, savo 5 metų sūnui duodantis paragauti alaus, vaiką žaloja mažiau, nei štai tokios kaimo mokyklos. Kurios skirtos ne vaikus ugdyti, o patenkinti kaimo gyventojų poreikį būti rimtu kaimu su mokykla.
Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Tad vienoje savivaldybėje vidutiniškai yra 20 mokyklų. O vienoje mokykloje vidutiniškai mokosi 296 mokiniai. Leiskite šiam skaičiui nusėsti.
Įsivaizduokite tipinį mokyklos pastatą. Tūkstantis ar daugiau kvadratų. Stadionas lauke. Krepšinio aikštelė. Koks nors gėlynas. Direktorė, jos pavaduotojas, medicinos seselė, valytojas, sodininkė, 10–20 mokytojų, maistą gaminanti komanda, socialinis darbuotojas, mokyklinio autobuso vairuotoja, ūkvedys, sargas.
Visa infrastruktūra, šildymas žiemą, aplinkos tvarkymas, pastato renovavimas, kvalifikacijos didinimo kursai, biblioteka ir taip toliau. Viskas trims šimtams vaikų.
Net „Google“ ar „Apple“ turbūt abejotų, ar jų darbuotojai sukuria tiek vertės, jog būtų galima pateisinti tokias dideles sąnaudas vienam darbuotojui. Tačiau mūsų švietimo sistemoje šis klausimas keliamas retai.
Nes aukščiau visko stovi idiotiškas regionų gaivinimo ir kaimo išlaikymo XIX amžiuje planas.
Ir visai nesvarbu, jog sistemą lengva optimizuoti, tų kaimų vaikus pigiau į pamokas regionų centruose su malūnsparniais asmeniškai skraidinti bei ten suteikti jiems žymiai kokybiškesnį išsilavinimą, taip sukuriant ir konkurenciją tarp pedagogų bei gerinant švietimo kokybę.
Be to, jei atmesime Vilniaus apskrities 299 mokyklose besimokančius 95 tūkstančius vaikų, vidutinėje regiono mokykloje besimokančių mokinių skaičius atrodys dar blogiau. Ir taps dar aiškiau, kodėl regione švietimo kokybė prastėja ir mokytojais ten dirbti niekas nenori. Tiesiog labai jau neįmanoma 20 mokinių mokyklos direktoriui apsiginti milijoninį biudžetą su normaliu atlyginimų bei kvalifikacijos kėlimo fondu.
Įvertinus, jog net iš atokiausio kaimo Lietuvoje į regiono centrą ar didesnį miestą nuvažiuoti galima daugiausiai per 30 minučių, mokyklų skaičių Lietuvoje būtų tikrai galima mažinti 30–50 proc. Kas leistų turėti didesnius resursus turinčias didesnes mokyklas, sumažintų perteklinį mokytojų etatų skaičių regionuose (dėl ko šios profesijos patrauklumas ir jos atstovų kokybė nuolat krenta), mokiniai įgytų galimybę bendrauti su žymiai platesniu ratu skirtingą požiūrį turinčių žmonių.
Taip pat taptų realiau organizuoti įvairius renginius ar išvykas tiek mokiniams, tiek mokytojams.
Bet tam reikia stiprios politinės valios. Bei kartu reikia iškapoti ir dalį valstybinių aukštųjų mokyklų. Nes šių perteklius yra net didesnis, nei mokyklų – visoje Lietuvoje turime net 20 universitetų ir 22 kolegijas. Bet apie tai kitą kartą.
Norint turėti gerą dalyką, nepaisant kas tai būtų, ar švietimo sistema, ar namas, ar automobilis, reikia tam dalykui skirti pinigų.
Jei pinigų turėtumėme ypatingai daug, vidutinė mokykla su 30–40 darbuotojų ir 290 mokinių gal ir neblogai būtų. Tik reikėtų kiekvienai tokiai mokyklai per metus bent 2–3 milijonus skirti, kas vien bendrojo ugdymo sistemos kainą išneštų virš 2–4 milijardų, arba 15–30 proc. konsoliduoto valstybės biudžeto.
Suvokiant, jog tai nėra realu, mokyklų skaičių privalome mažinti, o likusioms mokykloms bei mokytojams finansavimą didinti.
Kol mokytojai ir dėstytojai negaus 3–5 vidutinių atlyginimų (geriausia pagal įstatymą), o vaikai nesimokys normalioje aplinkoje su visomis reikiamomis priemonėmis bei galimybėmis tobulėti, tol švietimo sistema riedės žemyn. Nes pigiai, kokybiškai ir daug nebūna. Kokybiškai ir gerai būna tik už brangiai.
Tad belieka sulaukti herojaus, kuris paaukos savo politinę karjerą ir išnešios mūsų neefektyvią švietimo sistemą, su šaknimi išraudamas bevertes kaimo mokyklas ir kvailą romantišką kaimo paveikslėlį iš savo paskirties neatliekančių galvų. Taip sustabdant vaikų žalojimą, švietimo darbuotojų nuvertinimą ir sistemos degradaciją.
Su Rugsėjo pirmąja.