Savaime suprantama, skola pati iš savęs nėra nieko blogo. Svarbu, kam ji naudojama.
Iš esmės skola gali būti tiek gera, tiek bloga. Jei žmogus pasiima greitąjį kreditą idant galėtų išvažiuoti paatostogauti ar nusipirktų naujausią telefoną, tokia skola yra paprasčiausiai kvaila. Nes pinigai yra skiriami išliekamosios vertės neturintiems daiktams, o už gautą malonumą dar reikia ir kosminio dydžio palūkanas sumokėti.
Tuo metu jei žmogus pasiima paskolą verslui pradėti ir plėtoti, tokia skola yra visiškai logiška. Už protingas palūkanas konkrečiam projektui arba apgalvotai plėtrai pasiskolinti pinigai reiškia greitesnį augimą, kuris atperka skolos palūkanas.
Todėl tokiu atveju paskola yra ne tiesiog iššvaistoma, o investuojama ir tų investicijų grąža vėliau skolą padengia.
Šie principai galioja ir valstybei. Jei valstybė skolinasi tam, kad padidintų pensijas, tai yra bloga skola.
Nes pensijos didėti turėtų tik augant bendram pragyvenimo lygiui. Kito stabilaus ir ilgalaikio būdo užtikrinti pensijų augimo procesą paprasčiausiai nėra. O įvairūs skolinimaisi pensijų didinimui ilgainiui tik destabilizuoja valstybės ekonomiką.
Tuo metu jei valstybė skolinasi tam, kad galėtų padidinti atlyginimus medikams arba mokytojams, ar galėtų investuoti į tarptautinei prekybai plėsti būtiną infrastruktūros projektą, tokia skola yra gera. Daugiau uždirbantys gydytojai geriau gydys, leis sau pirkti daugiau prekių ir paslaugų, dėl ko augs ekonomika, kas ir atpirks skolą.
Taip pat ir infrastruktūros projektas padidins prekybos apimtis, leis įmonėms plėstis, kas ves prie augančių atlyginimų ir kylančios ekonomikos.
Šie dalykai yra ekonomikos ir finansų pradmenys, kurių deja ne visi būna pamokyti. Todėl kartais susiduriame su labai keistomis situacijomis, kai žmonės į skolą žiūri ne į kaip ateities vartojimo perkėlimą į šiandieną, o magišką dalyką, leidžiantį nusipirkti televizorių. Tiesa, kuomet taip žiūri pavieniai piliečiai, nieko baisaus. Blogiau, kai valdžia mąsto panašiai.
Jei valdžia būtų žmogus, tai iš augimo finansuojama retorika skambėtų maždaug taip – kadangi dirbu labai reikalingą IT funkciją užsienio kapitalo įmonėje Syalcrab, kuri nuolat plečiasi, tikėtina kitais metais būsiu paaukštintas ir gausiu didesnį atlyginimą. Todėl jau dabar, nieko nelaukęs, nueisiu ir nusipirksiu naują automobilį, už kurį lizingo įmokas lengvai sumokėsiu iš savo didesnio ateities atlyginimo.
Viskas su tokia logika bus gerai iki neateis iš aukščiau įsakymas, kad tavo pozicija, kartu su 349 kitomis, yra naikinama, nes pasikeitė tarptautinės įmonės strateginiai planai. Todėl dabar turi ne tik didelį lizingą, kurį privalai dengti, tačiau ir pajamų turi maždaug nulį. Kas reiškia, kad teks mamos prašyti sumokėti už naują žaisliuką.
Žinoma, valstybėje tokie drastiški procesai beveik niekada nevyksta ir pajamos tiek stipriai nešokinėja. Bet akivaizdu, kad dabartinės reformos metu visiems žadami pinigai bus dalinami tik tol, kol tęsis ekonomikos pakilimas. O jam pristojus, teks arba atsiimti duotus pažadus, arba didinti įsiskolinimą.
Ypač tai aktualu, kuomet kalbame apie pensijas. Nes Sodros biudžeto pajamos iš esmės nebus keičiamos, o didesnės pensijos biudžetui labai daug pajamų nesukurs, todėl tvarios ilgalaikės įtakos ekonomikai nebus. Tačiau pažadai, kad pensijos ateityje bus pastebimai didesnės, dalijami į visas puses. O įvertinus, kad reforma gali būti priimta tik metų pabaigoje, galima lipdyti įvairias hipotetines situacijas.
Štai 2018 pabaigoje ant popieriaus nugula pažadai, jog pensijos augs. Tuomet 2019 pavasario sesijoje pranešama, kad reforma yra nesąžininga dabartinių pensininkų atžvilgiu, dėl ko jiems pensijas pakelti reikėtų jau šiandien. Kas veda prie to, jog 2019 ir 2020, tai yra įvairių rinkimų metais, valdantieji gali girtis gerokai pakėlę pensijas. Sutapimas?
Tačiau jei 2021 metais, arba anksčiau, ekonomikos augimas pradės stoti, pensijų didinti nebepavyks. Nes iki tol pensininkų skaičius padidės, dirbančiųjų sumažės, kas reikš, jog norint išlaikyti pensijas bent jau tame pačiame lygyje, atlyginimai turės augti. Tačiau ekonomikos lėtėjimo periodais atlyginimai neauga. Tad valdžia, vien norėdama pensijų stabilumą užtikrinti, privalės skolintis. O apie jų didinimą net kalbos negalės būti.
Kito scenarijaus paprasčiausiai nėra. Nebent tikima, jog ekonomika augs amžinai, dabartinė reforma užprogramuoja valstybės skolos augimą.
Pinigų magiškai iš oro ištraukti negali niekas. Jei nori kažkam tiesiog duoti, turi iš kažko atimti arba palaukti, kol pyragas, kurį dalini, padidės natūraliai. Tačiau avansu didesnio ateities pyrago dalinti negali – nes jis egzistuoja tik tavo galvoje. Ir pradėjus dalinti fantazijas, anksčiau ar vėliau teks grįžti į realybę (dažnai skaudžiai).
Pikčiausia nėra būtent auganti skola.
Kur kas pikčiau yra tai, jog valstybė didina išlaidas ir užprogramuoja ateities deficitus tuomet, kai ekonomika auga labai sparčiai. Nes spartus augimas signalizuoja apie besibaigiantį ekonomikos ciklą. Kaip liepos mėnesio karščiai sako, kad vasaros pusė jau praėjo, taip ir labai greitas ekonomikos augimas rodo, kad lėtėjimas nebe už kalnų.
Labai panašūs veiksmai buvo stebimi ir prieš praeitą krizę. Kuomet valdžia, vietoj rezervų kaupimo, vis kartojo, kad ekonomikos augimas išlieka stabilus, makroekonominių rizikų nėra, JAV nekilnojamo turto rinka su Lietuva nėra susijusi, todėl jokių čia pinigų atsidėti juodai dienai nereikia. Taupo tik bailiais. Nors toks požiūris mums kainavo kokius penkis metus augimo, akivaizdu iš praeities klaidų niekas mokytis nenori.
Na, o labiausiai pikta, jog milijonui milijardą dalinant, užprogramuoti deficitus ir potencialiai destabilizuoti valstybės ekonomiką, galima. Nes šeši šimtai milijonų kiekvienais metais iš oro atsirasti stebuklingai tikrai gali. Jokių čia gi bėdų – augimas ten ir panašiai.
Tačiau kai mokytojams, dėstytojams, gydytojams būtinai – ir čia šitas žodis ne tai, kad perteklinis, o per mažai stiprus – tiesiog absoliučiai būtinai, ginklas prie kaktos situacijoje, reikia dvidešimties, penkiasdešimties ar šimto milijonų eurų, tai jau pinigų paimti iš niekur neįmanoma. Nes pinigų nėra. Nes tiesiog nėra, mes gi finansiškai atsakingi, deficitų nedidinsim.
Būtent ši piktybinė šizofrenija yra labiausiai į neviltį varantis dalykas. Pirkti balsus per pensijas už neuždirbtus pinigus galime visuomet. Tačiau per dešimtmečius išspręsti kertinių valstybės raidą smarkiai ribojančių problemų už žymiai mažesnius pinigus, niekaip. Nes politinės grąžos tame nėra, mokytojai per mažai balsų turi, kad rinkimus padėtų laimėti.