Bet viskas yra gerai ir gyvenimas tęsis.
Kuomet girdite, kad žmonės praranda darbus, ekonomika yra sustojusi ir dabar stebime visišką kapitalizmo kolapsą, gerai pagalvokite apie savo asmeninę padėtį ir kaip ta padėtis verčia jus interpretuoti informaciją.
Jei esate tarp tų, kurie iki šiol dirbo paslaugų ir prekybos sektoriuje, arba esate savarankiškai dirbantis renginių organizatorius – viskas tikrai atrodys labai blogai.
Tačiau kitoje pusėje yra teisininkai, IT specialistai, telekomunikacijų industrijos darbuotojai, kurie dirba daugiau nei įprastomis sąlygomis. Šie greičiausiai ne tik pasaulio pabaigos nemato, tačiau ir planuoja didelius pirkinius, atostogas. Jiems situacija neatrodo tokia jau bloga.
Numatomos ateities paveikslas visada priklauso nuo asmeninės situacijos. Todėl iš asmeninės pozicijos vertinti visą pasaulį dažniausiai klaidinga.
Nepaisant visų suvaržymų ir mėnesį trunkančio karantino, ekonomika funkcionuoja 60–80 proc. pajėgumu.
Jei patenkate į tą mažumą, kuriai nepasisekė ir apie kurią nuolat kalbama žiniasklaidoje, tuomet pasaulis jums atrodo juodesnis, nei yra iš tikro. Jei esate vienas iš daugumos, esminių pokyčių gyvenime turbūt nesitikite.
Kaip ir asmenine padėtimi, taip pasaulis neapsiriboja ir gyvenamąja vieta, pavyzdžiui, Lietuva. Kiekvieną dieną turime vis daugiau duomenų ir pavyzdžių iš kitų valstybių. Vis aiškiau ir tiksliau modeliuojami karantino pabaigos, įtakos ekonomikai scenarijai. Valstybės pradeda konkrečiau dėlioti ir drąsiau skelbti gyvenimo normalizacijos planus. Medicinos infrastruktūra yra vis geriau aprūpinama tiek įranga, tiek su virusu padedančia kovoti informacija. Situacija objektyviai nuolat gerėja.
Šie veiksniai mažina baimę bei leidžia visiems tvarkytis efektyviau. Nors laiko nuo pandemijos pradžios praėjo labai nedaug, vos mėnesis, tačiau per jį išmokta daug pamokų, surinkta begalė informacijos apie veikiančias ir neveikiančias kovos priemones.
Būtent tokia informacija ir jau patvirtinto veiksmų plano turėjimas didina mūsų galimybių ribas, efektyvina sistemą.
Didelė dalis pirminio šoko kilo ne dėl paties viruso, o su tuo virusu susijusios nežinios. Kiek laiko žmonės sirgs ? Kiek savaičių galės platinti užkratą ? Koks bus mirtingumas, kiek reikės plaučių ventiliatorių, kaip apsikraus medicinos infrastruktūra? Šie klausimai visus privertė imtis griežčiausių įmanomų priemonių. Geriau ruoštis blogiausiam, nei tikėtis geriausio. Idant per kelias savaites į gerai neparuoštas (kaip paruoši, kai nežinai kam?) ligonines nesuplūstų 10 proc. šalies gyventojų, kuriems reikėtų atskirų palatų ir ventiliatorių.
Prieš mėnesį dar nebuvo aišku, kokių tiksliai kaukių reikia medicinos darbuotojams, ar piliečiams išvis verta prisidengti burnas, ar tikrai tikslinga uždaryti visus restoranus? Šiandien šie dalykai jau tapo akivaizdūs.
Vos per kelias savaites situacija iš esmės pasikeitė. Ir tą pokytį pirmiausia lėmė informacija. Kuomet žinai, su kuo kovoji, tuomet ir kovoti pasidaro lengviau. Gali išmesti neveikiančius ginklus, pasirūpinti reikiamais veikiančiųjų kiekiais, apginkluoti jais personalą ir toliau optimizuoti bei efektyvinti procesą be nežinios baimės.
Praeis dar kelios savaitės, pasaulis gamins milžiniškus kiekius kovai reikalingų priemonių, Instagram‘e priprasime matyti nuomonės formuotojus su Louis Vuitton kaukėmis ir pirštinėmis vos po 1984 eurus už vienetą, ligoninių tvarkose atsiras būtinybė dirbti tik su apsaugos priemonėmis, kurias tieks naujai susikūrę verslai, ir gyvenimas normalizuosis.
Normalizuosis ne taip, kaip mes įpratę. Viskas bus kitaip dar kurį laiką. Turėsime ir atstumo laikytis, ir rankų nespaudinėsime visiems iš eilės, į parduotuves eisime tik iš anksto rezervuotu laiku, o prieš patenkant į oro uostą teks tepinėlį priduoti arba sveikumo pažymą atsinešti. Tačiau tai nebus blogai. Kuriam laikui tai bus nauja norma.
O po ilgesnio laiko visą šią situaciją prisiminsime tik kaip 2020 metų Koronos krizę. Kaip šiandien vangiai prisimename 2001/02, 2008/09, 2010/12 metus. Kiekvienas šių etapų buvo tragiškas ir žadėjo vienokią ar kitokią pasaulio pabaigą.
Per visas krizes visuomet teigiama, kad pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Visuomet sakoma, kad va, apie šitą įvykį tai galėsim anūkams pasakoti. Kad nieko panašaus jau šimtą metų nebuvo ir neaišku ar bus.
Bet pasaulis nėra linkęs tiesiog imti ir keistis. Mes visuomet pervertiname įvykius, neteisingai vertiname tikimybes, leidžiame emocijoms imti viršų. Todėl blogoje situacijoje tikimės blogiausio, o geroje – geriausio.
Taip veikia kiekvienas iš mūsų ir norint įdiegtoms cheminėms reakcijoms nepasiduoti, tenka dėti daug pastangų.
Objektyvi realybė niekada nesikeičia tiek smarkiai, kiek smarkiai žada asmeninės hormonų pripildytos smegenys ar iš kolektyvinio nupušimo kylantis naratyvas medijose, ypač socialinėse. Objektyvi realybė yra labiau inertiška, leidžianti mums prie naujų normų prisitaikyti.
Realiai visos krizės tiek prasideda, tiek pasibaigia visai ne taip, kaip visi tikėjosi. O jų eigoje visiems tenka šimtą kartų suprasti, kad visi buvo neteisūs.
Tik vienas dalykas nesikeičia – pasaulio pabaiga neateina. Nebus ir šį kartą pasaulio pabaigos. Viskas yra gerai, gyvenimas tęsis. Tad nepanikuokit dėl kiekvienos smulkmenos. Pandemija pasibaigs, ekonominis sukrėtimas praeis. Vieniems baigsis geriau, kitiems liūdniau, o bus ir tokių, kuriems tiesiog viskas baigsis. Bet pasaulis tikrai nesustos ir gyvenimas mūsų po 5 metų nebus iš esmės kitoks, nei buvo prieš 5 metus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.