Tačiau tariant A, reikia pasakyti ir B - jei praėjusią Seimo kadenciją dabartinis premjeras būtų vadovavęsis vertybėmis, o ne trumpalaikiais politiniais tikslais, tai kitą reikėtų dėti mažiau pastangų socialinių duobių lyginimui.
Premjeras „užmiršo”, kad jo vadovaujama partija inicijavo motinystės išmokų didinamą ir ilginimą, o tai tiesiausias kelias į dar vienos visuomenės grupės elementarų socialinį parazitavimą, nors ir daug iečių buvo sulaužyta stengiantis įrodyti, kad reikia auginti ne tiesiogines išmokas, o „motinystės” infrastruktūros patrauklumą – pradedant darželiais, baigiant palankesnėmis darbo sąlygomis motinoms.
Kuo tai baigėsi – visi matome. Dabar politikų klaidas tenka taisyti prokurorams, o gyventojų prieaugiu, kurio išmokų didinimu taip siekė konservatoriai, galės džiaugtis užsienio šalys – kiek pagimdė, tiek išvažiavo. Netgi daugiau. Štai pagal „Eurostat” duomenis, pernai pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą tūkstančiui gyventojų Europos Sąjungoje užtikrintai „pirmavo” Lietuva. Visiškas fiasko.
Premjeras teisus įvardindamas išlaikytinius kaip visuotinę ligą. Ji paplitusi ir plinta po visą Europos Sąjungą. Nuo Skandinavijos iki Britanijos. Ypač kenčia turtingos valstybės, kur plūstančios minios iš Trečiojo pasaulio šalių iš vidaus sprogdina Vakarų socialines rūpybos sistemas – vieni sukandę dantis moka, kiti patogiai ima. Ir tai tęsis tol, kol vieni nebegalės, o kiti – nemokės kitaip gyventi.
Skirtingų socialinių rūpybos tradicijų susidūrimas, kai vienoje pusėje tavimi rūpinasi šeima ar bendruomenė, o kitoje šią estafetę perima valstybė, dažnai įgauna rasistinių bruožų, nes paprasčiau yra matyti odos spalvą, o ne motyvus. O jie labai paprasti – Vakarų socialinė draudimo sistema sukurta reaguojant į vykstančius šeimos skaidymosi procesus, o atvykėliams - tai tik išgyvenimo klausimas. Ar galima pykti ant išgyventi siekiančio žmogaus, kuris socialines išmokas supranta kaip duotybę, o ne privilegiją, ir kuriam darbas – ne vertybė?
Panašiai ir Lietuvoje, tik čia – vietinė gyventojų grupė. Buvo mokama už buvimą, o ne už darymą, taigi tarp šių dalykų buvo ir vis dar yra dedamas lygybės ženklas, nes pinigų šaltinis, atrodė, niekada nesibaigs. Dabar jau Valstybės kontrolė aiškiai įvardino, kad „Sodros” išmokų diferencijavimas pagal įmokas pernelyg nereikšmingas, kad verstų žmones palaikyti egzistuojančią sistemą. Pasinaudoti norinčių netrūksta, bet palaikančiųjų vis mažėja?
Taigi visa mūsų socialinės rūpybos sistema toleravo parazituojančius ir dabar, sunkmečio akivaizdoje, prie jų prisidėjo ir sąžiningieji. Tiksliau, jie atėjo to, kas jiems priklauso. Taip ir susidarė kritinė masė. Ir tada sąžiningieji gavo per nagus, nes pasirodo ir tie, kurie mokėjo, ir tie, kurie tik ėmė, atsidūrė vienoje barikadų pusėje.
Ką daryti? Štai Izraelio pavyzdys iš kitos sferos. Donorystės idėja – geras dalykas. Problema ta, kad duodantysis negali tikėtis gauti tiek pat. Ir dėl to visa sistema tiesiog pasmerkta vegetuoti dėl nesusidarančios kritinės masės. Norim to ar nenorim, didžioji visuomenės dalis vadovaujasi savanaudiškumo kriterijumi. Nieko su tuo nepadarysi, tereikia jį nukreipti tinkama linkme. Štai žydai nusprendė truputį pakeisti žaidimo taisykles - tik tampantys donoru gali pretenduoti į donoro organus. Paminama savanoriškos donorystės idėja? Taip. Ar iš to daugiau laimi visa visuomenė? Be jokios abejonės.
Kuo ne puikus pavyzdys socialinės rūpybos sistemai? Žinoma, yra dalis žmonių, kurie tiesiog fiziškai negali būti donorais ir kartu negali būti palikti už sistemos borto, bet čia išimtys, o ne taisyklė. Mūsų sistema konstruojama atvirkščiai.
Problema? Balsuojama rankomis, o ne galvomis, todėl politikams visos rankos vertingos – ir dirbančios, ir ne.
Teisingai įvardino problemą Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis – „kai pasibaigia pinigai, prasideda reformos”. Todėl A.Kubiliaus deklaruojama kova su išlaikytiniais neturi nieko bendro su vertybėmis – tai tik plikas išskaičiavimas, nes nėra pinigų. Ar atsiradus daugiau pinigų, nebus vėl nueita lengviausių keliu? Bus, nes kaip minėjau, visų balsai per rinkimus vienodi.
Todėl telieka palinkėti mūsų premjerui, kad pinigų neatsirastų dar ilgai – visuomenė per naktį nepasikeis, todėl vienintelė viltis - kad nebūtų išteklių politikų populizmui.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.