T.Bagdonas. Ar investicijos iš užsienio išlaisvins lietuvius nuo Norvegijos fabrikų?

Sunkiais laikais, kaip ir po žiemos, išlenda įvairūs neestetiški dalykai – pavasarį šiukšlės ir duobės, socialinėje sferoje – nedarbas, skurdas ir emigracija. Kelininkai kartu su kiemsargiais čiumpa šluotas ir bitumą, o ministerijos – planus, ir visi bando tvarkytis savo kiemuose.

Štai ministro Dainiaus Kreivio vadovaujama Ūkio ministerija paskelbė ambicingą planą – iki 2015 m., t.y. per penkerius metus, padvigubinti tiesioginių investicijų, tenkančių vienam šalies gyventojui, sumą nuo 2893 (9988 Lt) iki 5220 eurų (18023 Lt). Kad žodžiai virstų tiesa, prie plano pridėjo įvairių garsių bendrovių (tokių kaip „Microsoft“, „Teo”, SEB ir t.t.) atstovų pavardes.

Planas ne tik ambicingas, bet ir sveikintinas: gal ir Lietuvoje kažkas suprato globalias žaidimo taisykles – kaip rašo Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Josephas Stiglitzas, šiandieniniame pasaulyje rinka laimi prieš vyriausybes, todėl vyriausybės turi bėgti paskui kapitalą, o ne atvirkščiai, kaip Lietuvos valdžiažmogiai galvojo iki šiol. Nesako, kad tai gerai ar blogai – tiesiog konstatuojamas faktas.

Todėl šis planas tikra atgaiva po du dešimtmečius besitęsiančios šalies ekonominės politikos, kai į ūkinius reikalus buvo bandoma žiūrėti per politikų akinius. Ko verta vien „Mažeikių naftos“ istorija.

Atrodo, visi ankstesni planai pritraukti užsienio kapitalą pasibaigė bankų atėjimu, nes, neduok Dieve, kitose srityse bus pažeisti klaniniai interesai. Kuo tai baigėsi, tiesiogiai arba netiesiogiai galime justi visi. Užtenka pasakyti, kad praėjusiais metais vien bankų paskolų portfelis sublogo 10 mlrd. Lt. Kai visas šalies ūkis kiek daugiau nei 90 mlrd. Lt, daugiau nei dešimtadalio kapitalo pasitraukimas iš jo šį tą reiškia.

Taigi tvaresnio kapitalo pritraukimas į šalį padėtų sumažinti riziką, kad papūtus Borėjui nelinktume it epušės, be to, strateginiai investuotojai visada atsakingiau žiūri į investicijas, orientuodami jas į ilgalaikę perspektyvą, nes neturi pasirinkimo kaip bankai: užstatytas turtas arba pinigai.

Investicijų skirtumai – kaip Afrikos ir JAV

Pagiriamasis žodis pasakytas, o dabar pasikapstykime giliau. Štai Statistikos departamentas pateikia duomenis apie tiesiogines investicijas į šalies ūkį. Nors duomenys 2009 m. pradžios, tačiau jie padės bent įsivaizduoti, kaip atrodo Lietuvos pasidalinimas šiuo aspektu.

Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pradžioje šalies gyventojui teko 9 431 Lt tiesioginių investicijų. Vidurkis geras dalykas, bet jei Petriukas suvalgo obuolį, o Joniukas į jį tik pažiūri, tai vidutiniškai jie abu beveik sotūs, tačiau realiai – vienas pavalgęs, o kitas - gurgančiu pilvu.

Taip ir tiesioginės investicijos. O šalyje jų skirtumai įspūdingi. Pabandykime apžvelgti tik kai kuriuos iš jų.

Administracinis vienetas	Tiesioginės investicijos (2009 m. pradžia), Lt vienam gyventojui
Vilniaus miestas	37 985
Kauno miestas	6 473
Klaipėdos miestas	10 748
Panevėžio miestas	4 489
Kėdainių r.	9 586
Kelmės r.	296
Kupiškio r	790
Marijampolės sav.	894
Birštono sav.	51

Duomenys: Statistikos departamento

Bendros tendencijos yra tokios: keli didmiesčiai viršija šalies vidurkį, kai rajonai skaičiuoja investicijas vos dešimtimis ar šimtais litų žmogui. Žinoma, yra ir tokių rajonų kaip Mažeikiai ar miestų kaip Palanga, kuriems investicijų pavydėtų ir Klaipėda, bet čia veikiau išimtys nei dėsnis. Tendencija – Širvintų r. su 70 Lt, Lazdijų r. su 130 Lt ar Šilutės r. 564 Lt žmogui.

Pripažinkime, šiuo atžvilgiu skirtumai baisūs – štai Kaunas nuo Vilniaus atsilieka beveik 6 kartus, o Lazdijų r. nuo Vilniaus skiriasi 292 kartų! Suprantu, ne komunizmas, lygiavos būti negali, bet šuolis vos ne kaip tarp Silicio slėnio Šiaurės Kalifornijoje ir kokios Mauritanijos Afrikoje. Ir tai šalyje, kurios plotas vos 65 tūkst. kv. m.

Rajonų tiesioginės investicijos – užsienyje dirbančios moterys

Ar skelbiama programa padės mažinti šiuos skirtumus? Drįsčiau abejoti. Jei tikėtume ministro žodžiais, prioritetas bus skiriamas aukštųjų technologijų įmonėms – jų atėjimas remiamas, jų veikla subsidijuojama.

Ką tai reiškia? Tik tai, kad dar labiau didės socialinė atskirtis. Aukštųjų technologijų bendrovės kursis ten, kur yra 1. infrastruktūra, 2. atitinkamo išsilavinimo darbuotojai, 3. išvystytos komunikacijos, nes tai mažina jų sąnaudas. Rajonai, žinia, šių privalumų neturi. Tai reiškia, kad Kelmė ar Pasvalys kaip buvo su keliais šimtais litų investicijų asmeniui, taip ir liks, o Vilnius ar Klaipėda toliau tols.

Rajonuose gyvybę palaiko Norvegijos žuvies perdirbimo gamykloje plušantys tautiečiai ar Vokietijoje aplink vietinius pensininkus bėgiojančios moterys iš Lietuvos. Jų siunčiami pinigai ir yra rajonų „tiesioginės investicijos”.

Tie žmonės negali dirbti mikrobiologais ar programuotojais – iš dalies jie patys atsakingi, kad pasirinko tokį kelią, bet jie puikiausiai galėtų daryti darbus, kuriuos šiuo metu dirba užsieniuose, reikėtų tik vietų, kur dirbtų ir uždirbtų, nes keista, kad žmones ten tinka, o čia – ne.

2015 m., kai džiaugsimės penkmečio plano įgyvendinimu (to nuoširdžiai linkiu ministrui su visa ministerija), tikėtina, tie žmones ir toliau dirbs užsienyje, tikėdamiesi, kad jų vaikams teks geresnė lemtis – mikrobiologo ar programuotojo.

Taigi vidurkis gal ir bus toks „šviesus”, koks piešiamas, bet jis augs tik keliuose regionuose, nes programa orientuota būtent tik į kelius regionus, gal dar ir į jaunąją kartą, artimiausiu metu besiruošiančią rinktis gyvenimo kelią. Likę tiesiog nurašomi.

Todėl rinkėjams iš rajonų siūlyčiau pagalvoti, ar pastarasis investicijų pritraukimo planas turi ką nors bendro su jų gyvenimo sąlygų pasikeitimu. Tikėtina, kad nieko. Todėl kai prieš rinkimus pas jus važiuos (o tai tikrai darys) ir rodys skaičius, sakydami: „Tai padarėme mes”, paklauskite: „O kas mums iš to?”.