T.Bagdonas. Ar savanoriškai atiduotumėte litą valdžiai?

Įsivaizduokite hipotetinę ir utopinę situaciją: valdžia paklausia mūsų, ar mes sutiktumėme savanoriškai atsisakyti dalies pajamų, idant pagelbėtume valstybei sunkmečiu. Arba galite pinigus atiduoti tiesiai kaimynui, kuris neteko darbo, sako valdžia. Ką rinktumėtės?

Iš pirmo žvilgsnio dilema ir jos sprendimas paprasti, tačiau pasirinkimo galimybės atskleidžia daug gilesnę problemą - ar per 18 nepriklausomybės metų tarp visuomenės ir valdžios susiformavo toks pasitikėjimas, kuris leistų ranka rankon išgyventi sunkesnius momentus.

Žmonių planai masiškai išeiti į gatves leidžia teigti, kad retas kuris savanoriškai sutiktų atiduoti didesnę dalį pajamų mokesčiams. Vadinasi, netikima, kad kažkas iš viršaus „ištemps už ausų” – vos išgirdus žodžių junginį „valdžia ir pinigai” smegenys iš karto nustoja gaminti oksitociną, „pasitikėjimo” hormoną.

Taigi nerimą visuomenei kelia ne tai, jog teks daugiau mokėti – gi dauguma paremtų nuo alkio susibaigusį kaimyną, o tai, kas su tais pinigais bus daroma.

Aukštas pasitikėjimas valdžia suteikia valdantiesiems platesnes galimybes: leidžia amortizuoti dalį socialinių neramumų, kurie kyla augant mokestinei bazei, kas šiuo metu yra aktualu, nes tikima, kad tai daroma visų labui. Tačiau pasitikėjimo deficitas dar labiau pagilina socialines problemas, kaip tai atsitiko Latvijoje, kai mitingas pavirto riaušėmis.

Tomas Bagdonas:

Vos išgirdus žodžių junginį „valdžia ir pinigai” smegenys iš karto nustoja gaminti oksitociną, „pasitikėjimo” hormoną.

Taip, dabar valstybei pinigai yra problema, tačiau sprendimas yra ne jie, nes dilema mokėti ar nemokėti išaugusius mokesčius nėra tik naudos/žalos santykio išraiška. Tai yra ir klausimas, ar juos sumokėjus, kas nors pasikeis be to, kad valdininkai ir politikai laiku gaus atlyginimus? Nesigirdi istorijų, kaip padidinti mokesčiai padės ką tik aukštąją ar profesinę mokyklą baigusiam jaunuoliui, kuris visiškai nepaklausus darbo rinkoje, nes neturi darbo patirties. Kaip mano per mokesčius duotas papildomas litas padės jam?

Arba kaip padės šeimai, kur abu suaugusieji neteko darbo, o sąskaitas reikia apmokėti. Kokią viešųjų darbų programą gali jiems pasiūlyti valdžia, nes šie žmonės nenori išmaldų, o nori darbo?

Per tuos nepriklausomybės metus įsitvirtino dvejopas požiūris į valdžią - arba kaip į „reketininkus”, arba kaip į „melžiamą karvę”. Ir blogiausia, kad valdantieji toliau sėkmingai tuos požiūrius daugina.

Štai situaciją iliustruojantis įvykis: mokesčių inspektoriai prašo statybininkų susimokėti mokesčius už pajamas, gautas atliekant darbus valstybei. Viskas lyg ir gerai, tačiau pati valstybė, motyvuodama sunkmečiu, nesugeba atiduoti statybininkams pinigų. Tačiau mokesčius reikalauja sumokėti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Lietuvoje socialinės grupės sunkiai artikuliuoja savo interesus, tą rodo menkas laikas nuo laiko surengiamų parodomųjų akcijų aktyvumas, todėl jomis lengva manipuliuoti. Tačiau žmonės puikiausiai supranta savo pilvo reikalavimus, kai tik išgirsta jo garsą. Augant nedarbui, mažėjant atlyginimams šis garsas vis geriau girdimas.

Sprendimas paprastas – įtraukti kuo platesnes visuomenės grupes į sprendimų priėmimo procesą, leidžiant joms pajusti, kad jie patys yra savo likimo šeimininkai. 141 žmogus – tai ne Lietuva. Ir būtų gerai, kad menkas supratimas apie tai virstų veiksmais.