T.Bagdonas. Bloga bloga žiniasklaida

Kaip prasideda ir baigiasi straipsniai apie žiniasklaidą? Dejonėmis: „Ai, ai, kaip blogai. Kriminaluose kraujas liejasi laisvai, o kraujo centruose jo trūksta.“ Keiksmais: „Koks čia elitas – kaimo lygio naujienos.“ Neviltimi: „Tuščiai sugaišau laiką, geriau būčiau to neskaitęs.“ Skiriasi tik retorika priklausomai nuo to, kas rašo – akademikas ar interneto komentatorius.

Užverčiu (eilinį) straipsnį apie žiniasklaidą ir klausiu: kur jūs tai randate? Ieškote ir randate ar jums tiesiog tai duoda, o jūs paimate? Aš randu analitinių straipsnių, probleminių naujienų ir diskusijų, kokybiškų pramoginių medžiagų ir įvairių nuomonių. Mes esame iš ten pat?

Jei mano klausimą išgirstų šio ar kito (nesvarbu) straipsnio autorius, tarp mūsų stotų nejauki tyla. Patylėtume, pažiūrėtume viens kitam pro šalį ir nueitume kiekvienas į savo žiniasklaidos pasaulį.
Žinoma, pasirinkimą riboja išsilavinimas, užsienio kalbų mokėjimas, gaunamos pajamos, komunikacinių tinklų bei įrangos turimumas ir jo didenybė Laikas, kurio, anot socialinio antropologo Thomo Hyllando Erikseno, dėl technologinių sprendimų turėtų likti vis daugiau, bet dėl informacijos gausos ir diktato lieka vis mažiau.

Mus spaudžia, bet mes vis dar galime rinktis, ar ne? Vis dėlto mūsų platumoje taip populiaru būti dėl visko ir visada susirūpinusiems, kad jei prisikeltų du poetai Friedrichai – Schilleris ir Hölderlinas, tai Lietuvoje jie greičiausiai rastų romantikų taip ieškotą jausmų salą.

Niekas nekvestionuoja kritinio santykio su žiniasklaida. Anaiptol – jo reikia kuo daugiau, tačiau tas santykis neturi virsti, perfrazuojant vieną arabų patarlę, „šuns lojimu einant paskui karavaną“.

Būtent atotrūkis tarp „sakau“ ir „darau“ yra viena iš dviejų didžiausių problemų, su kuriomis susiduria ketvirtoji valdžia. Dažnai priekaištaujama dėl lėkštumo, paviršutiniškumo ir kitų, tikrų ar menamų, nedorybių, bet pažiūrėkite, kur atsidūrė kritikų taip liaupsinama kultūrinė spauda – ji marginalizuota, todėl rinkos sąlygomis, be paramos ji neišgyventų. Giriat, bet neperkat? Ir tai vyksta valstybėje, kurioje gyvena vienas didžiausių išsilavinusių žmonių nuošimčių Europos Sąjungoje.

Socialiniai psichologai rastų puikų paaiškinimą: labai dažnai save įsivaizduojame geresnius nei esame, todėl kalbame, kaip galvojame, o gyvename, kaip gyvename – kasdieniuose veiksmuose „pramuša“ natūra.

Vienintelė žiniasklaidos valiuta yra auditorija ir jos pasitikėjimas. Tik prieš šimtmetį už jį mokėdavo patys vartotojai, o dabar didžiąją dalį išlaidų dengia reklamdaviai. Kone idealus šio modelio įgyvendinimas yra komercinių televizijų pramoginių programų tinkleliai. Žiūrit – rodom, ne – tai ne. Mums gali nepatikti tai, ką matome „dėžutėje“, bet nereikia priekaištauti, kad veidrodis kreivas, jei veidas nekoks.

Adamui Smithui ši mintis patiktų. Deja, susiduriame su antra didžiąja problema – pačios žiniasklaidos neskaidrumu. Kad būtų veiksmingas vartotojų pasirinkimas, reikėtų pašalinti pagrindinę žiniasklaidos bėdą – korupciją. Būtent dėl jos pasirinkimas nėra efektyvus, nes nėra paskatų siekti auditorijos dėmesio arba pastangos neoptimizuojamos taip, kaip būtų galima.
Po rinkimų į valdžios olimpą užlipus eilinei politikų bandai, iškeliamos kovos su žiniasklaida vėliavos. Nors reikia tik didesnio skaidrumo, kad būtų sumažintas neskaidrių pinigų atėjimas ir poveikis, viskas baigiasi užmojais didinti kontrolę. Beje, kita alternatyva – pirkimas, paprastai naudojant valstybės ar savivaldybių pinigus, – irgi populiari. Tad ir balansuojama prieš akis matant tik šias dvi alternatyvas. Visi suprantame, kodėl nepriklausoma žiniasklaida yra nereikalinga, nes „jei ne mums, tai konkurentams“.

Neturiu iliuzijų, kad biurokratinėmis priemonėmis įmanoma išspręsti moralės problemą. Kai ši dingsta, atsiranda Administracinio ir Baudžiamojo kodekso straipsnių, tačiau viešumas ir informatyvumas leidžia žmonėms apsispręsti. Ką jie su ta teise daro, tai jau jų reikalas.
Pavyzdžiui, būtų galima įpareigoti viešai skelbti akcininkų sudėtį ir jų partinę priklausomybę – kad ir leidinio puslapiuose, kad ir internete.

Į žiniasklaidos pasaulį būtų galima perkelti ir kovos su prostitucija priemones: atsakomybę turėtų jausti ne tik leidėjas, bet ir užsakovas. Dažnai bendrovių užsakymu tas pats straipsnis publikuojamas ne viename dienraštyje ar tinklalapyje. Vykdant žiniasklaidos stebėseną yra įmanoma išsiaiškinti, kas spausdina straipsnius be užsakymo numerio, ir tai viešinti. Padėkite ant svarstyklių kelių ar keliolikos šimtų litų baudą ir daugiamilijoninės bendrovės reputaciją. Kas nusvers?

Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys kryptį, kur link reikėtų sukti – komunikacijos problemas įmanoma spręsti geresne komunikacija.

Autorius yra DELFI naujienų redaktorius.

Taip pat šiame IQ numeryje skaitykite:

Nomenklatūros pasiįvairinimas: judesiai Lietuvos socdemų Olimpe

Šeimos politika: lūžta ietys

„The Economist“: Ar Europos Sąjunga turi ateitį?

„The Economist“: Ar pelė ir klaviatūra konfliktuose – nauji ginklai?

Automobilio mokestis: „žalias” ar nereikalingas

Bedarbiai – kiek iš jų neturi darbo?

Būsto rinka: kaip atsikratysime balasto

Kino gyvybingumas vasarą