Žinoma, atmetus viršūnėles ir šaknis, lieka riebus vidurys – apie keturi penktadaliai gyventojų. Atrodytų neblogai, bet štai pernai pramonininkų užsakytas tyrimas rodo, kad tarp 1000 šalies gyventojų verslo savininkų tebuvo 1,2 proc. Palyginimui – Europos Sąjungos vidurkis daugiau kaip 7 proc. Vadinasi, tik kas tūkstantasis Lietuvos gyventojas turi ką prarasti…
Šie skaičiai dėl statistikos netobulumo (kadangi negyvename totalitarinėje valstybėje, tai ir neturim viską apimančios apskaitos) gali parodyti tik tendenciją, bet ir ji pasako pakankamai – Lietuva yra Pietų Amerikos tipo valstybė Europos pakraštyje. Ten, kaip ir čia, dideli turtiniai skirtumai. Čia, kaip ir ten, didelė turto dalis sukoncentruota mažos gyventojų grupės rankose.
Gyventojai mokėsi tapti savininkais – jie per keliolika metų turėjo išmokti to, ko vakariečiai mokėsi šimtmečiais. Remiantis aukščiau minėtu tyrimu, galime konstatuoti, kad išmokti neleista…
Didžioji dalis tokių parduotuvėlių nunyko ir pieną su bandelėmis tenka pirkti iš prekybcentrio, kur prekes parduoda tas pats buvęs savo verslo savininkas, nūnai virtęs samdiniu. Valstybei stambų verslą paprasčiau administruoti – reikia dirbti su mažiau subjektų, mažėja kaštai, tačiau žvelgiant į perspektyvą, kai savininkas virsta samdiniu, yra tragedija.
Ne veltui teigiama, kad tarpukario Lietuvą sukūrė ne tie, kurie pasirašė Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą ar rašė Tėvynę šlovinančias eiles, o Mykolas Krupavičius, kurio vadovaujama Žemės reformos komisija perdalino ką tik sukurtos valstybės žemes, taip sukurdama nemažą savininkų sluoksnį, t.y. atsirado žmonės, kurie: a) jaučiasi skolingi valstybei; b) turi ką ginti, nes žemės nepasiimsi ir ant pečių nenusineši. Būtent ant šių žmonių ir laikėsi visa rezistencija.
Žinoma, visada yra grupė žmonių, kuriems ideologiniai dalykai svarbiau nei ekonominiai kaštai. Bet ši valstybė per 20 metų nesugebėjo sukurti jokios ideologijos. Tiksliau, modelių yra, bet valstybė nerado valios jos paversti kūnu. Gyvename nuo tarpukario ir sovietmečio likusiomis atplaišomis (bet čia jau atskira istorija).
Šiuo metu reformuojama mokesčių sistema kelia daug aistrų. Suprantama, paliesta ne vieno piniginė. Tačiau antikrizinis planas turi būti skirtas ne artėjančiai ekonominei žiemai. Jis turi būti skirtas KURTI valstybę, nes iki šiol tik buvo imituojamas valstybės kūrimas. Taip keikiama Rusija su savo oligopoliniu ekonomikos modeliu yra daug artimesnė Lietuvai, nei Europa su smulkiojo ir vidutinio verslo stuburu.
Nuo to, ar per reformuotą fiskalinę sistemą bus perskirstyta didesnė šalies bendrojo vidaus produkto dalis, niekas nepasikeis. Klausimas, kaip bus perskirstytas ir kokiu tikslu. Jei viskas pasibaigs tik viešojo sektoriaus problemų sprendimu, socialinių išmokų grupės plėtimu, tai ir toliau ši valstybė neturės ateities ir už ją stos tik vargani 4 tūkstančiai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.