T.Bagdonas. Kaip Lietuvoje tampama ekstremistu

Pradėkime nuo situacijos, primenančios anekdotą. Pastato Lietuvoje tiltą. Jį prižiūrėti pasamdomas kiemsargis. Jei jau yra darbuotojas, tai reikia ir buhalterio atlyginimui suskaičiuoti, o priėmus buhalterį, reikia ir direktoriaus.

Juokinga? Palaukite, toliau bus dar juokingiau. Dabar įsivaizduokite, kad dėl [pasaulinės] krizės nusprendžiama atsisakyti kiemsargio – tariama, kad nuo dulkių tiltas tai tikrai nesugrius. Kaip tariama, taip ir padaroma. Tačiau paliekamas direktorius (tiltas vis dar stovi) ir buhalteris (reikia gi kažkam direktoriui atlyginimą suskaičiuoti).

Vis dar juokinga? O ar juokinga, kai pagalvoji, kad mokate direktoriui už tai, kad jis administruotų tilto buvimą, bet negali (arba nesugeba) spręsti su tiltu susijusių problemų. Kad ir pačių elementariausių – higienos.

Galima visą situaciją suprasti metaforiškai, bet galima ir pažodžiui. Jokio skirtumo, nes būtent taip dabar Lietuvoje funkcionuoja viešasis sektorius.

Štai konkretūs pavyzdžiai iš gyvenimo. Klaipėdos ir Panevėžio savivaldybės atsisako daugiabučių aplinką prižiūrinčių kiemsargių, tačiau palieka šią sritį administruojančius valdininkus. Taigi lieka sritį administruojantys žmonės, kurios ir toliau išlaiko panevėžiečiai ir klaipėdiečiai (užuojauta jiems), o daugiabučių kiemų priežiūros paslaugos nebelieka. Kokio velnio reikalinga administracija, jei nėra viešosios paslaugos vykdytojų, t.y. kiemsargių? Ir kodėl nesumažinami mokesčiai, jei paslaugos nėra?

Ir kai naujoji finansų ministrė sako, kad valdininkų ir tarnautojų atlyginimų mažinimas neišspręs viešųjų finansų problemos, telieka sutikti pažvelgus į viešųjų išlaidų eilutes – čia karaliauja įvairios socialinės išmokos. Tačiau jei sakoma A, reikia pasakyti ir B: kam reikalingi administratoriai, kai nelieka viešosios paslaugos?

Taigi peršasi išvada, kad senkant viešųjų finansų srautams, viešasis sektorius kuo toliau, tuo labiau linkęs administruoti problemas, o ne jas spręsti. Klausimas: ar mes norime mokėti už tai, kad į mūsų paklausimus kažkas atsakinėja telefonu, tačiau gatvėje duobė kaip buvo, taip ir liko?

Kad viešojo sektoriaus galimybės neatitinka su norais, seniai aišku. Ekonomistas Raimondas Kuodis problemą įvardino tiesiai šviesiai - „kai kurių viešai teikiamų paslaugų sektorių degradavimu”. Iš tiesų, sunku su tuo pačiu litu užkišti kelias skyles. Bet dar didesnę nuostabą kelia noras vis plėstis, prisiimant naujų įsipareigojimų. Pavyzdys – socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys, nusprendęs propaguoti tradicinę šeimą, tačiau nelabai sugebantis užtikrinti jau esamų įsipareigojimų vykdymo, kad ir tiems patiems pensininkams.

Žinoma, problema turi ir kitą pusę – Lietuvoje yra didelė socialinė atskirtis ir bent [įsivaizduojamai] plačiai prieinamos viešosios paslaugos mažina šią atskirtį. Ar bent jau turėtų. Tačiau jei lankėtės pas medikus, žinote, kad ten teks mokėti. Kad vaikui suteiktumėte bent jau pusėtiną išsilavinimą, teks samdyti korepetitorių ir t.t.

Susidūręs su tokiomis apraiškomis pagalvoji: už ką moki vis didinamus mokesčius, jei vis tiek tenka mokėti antrą kartą? Tik šį kartą rinkos kainą. Kai pradedi taip galvoti, valstybei tampi ekstremistu, nes už pinigus, kuriuos sumoki, reikalauji paslaugų, kurias ji įsipareigoja suteikti. O ji to padaryti nesugeba, kaip nesugeba ir sumažinti mokesčių už neteikiamas paslaugas, nors to ir reikalautų ekonominė logika.

O sunkmečio akivaizdoje visuomenei reikia palinkėti nelipti ant pigaus populizmo grėblio – žadamo nemokamo sūrio nebūna. Yra tik darbas, darbas ir dar kartą darbas.