T.Bagdonas. Kodėl turėtumėte sakyti „ne” darbo jėgai iš Rytų

Pastaruosius ketverius metus Lietuva gyveno atgaline data. Tai „eksportas sugrįžo į prieškrizinius laikus”, tai „šalies ūkis pasiekė 2007 m. apimtis”. Atrodytų, kad pramonininkų prezidento Roberto Dargio žodžiai apie darbo jėgos poreikį iš Rytų pagaliau ir darbo rinką grąžina į „geruosius” laikus.

Prisiminkime - porą metų prieš krizę vyko intensyvios diskusijos apie rytinių kaimynų įsivežimą. Vardintos tos pačios šalys, kaip ir dabar – Ukraina, Baltarusija, Rusija, Kazachstanas. Maža to, ir vokiečiai čia statė, ir turkai betoną maišė.

Eilinis darbuotojas, pasak sparnuotos frazės, galėjo save vadinti „nacionaline vertybe”: atlyginimai augo tai ketvirčiais, tai mėnesiais, dėl darbuotojų trūkumo perėjimo barjerai iš vienos sferos į kitą, jau nekalbant apie darbo pakeitimą, buvo minimalūs. Veikliems rojus, tinginiams sanatorija.

Tad R. Dargio žodžiai dirbančiajam turėtų sukelti malonius jausmus - pagaliau vėl muša jo valanda. Argi?

Ne paslaptis, kad dalis verslo jau prieš kurį laiką pradėjo skųstis darbuotojų trūkumu. Informacinių technologijų sektorių nusausino keli į Lietuvą atėję paslaugų centrai; vairuotojų problemos nebuvo gal tik metus po 2008 m.; inžinieriaus specialybę pramonė jau populiarina tarp moksleivių.

Štai prie mano daugiabučio laiptinės kabojo darbo skelbimas, kviečiantis dirbti valymo paslaugų įmonėje. Kabojo savaitę, antrą, kol dingo – per tą laiką nebuvo nuplėšta nė vieno lapelio su telefono numeriu.

Nėra dirbančiųjų? Skaičiai tokie – oficialių bedarbių beveik keturis kartus daugiau nei 2007 m., ilgalaikių (nedirbusių metus ir ilgiau) - du kartus daugiau. Susidarytų padori valstybė kokiame nors Ramiojo vandenyno salyne.

Kur problema? Lietuvos ūkį kamuoja struktūrinis nedarbas. Paprasčiau tariant, jei jūs įdėsite skelbimą, kad ieškote inžinieriaus darbui su pramoniniais įrenginiais, daugiausiai gyvenimo aprašymų gausite iš statybos inžinierių. Taigi pramonė, o tuo pačiu ir verslas, darbuotojais iš Rytų bando peršokti ilgą „verbavimo-mokymo-perkvalifikavimo“ procesą, investuodami tik į pirmąjį sandą.

Jei būtų 2007 m., sakyčiau „valio”. Bet tie keli šimtai tūkstančių Darbo biržose sąrašuose, ir keliasdešimt tūkstančių už jų verčia sunerimti ir paklausti: kokį kelią renkamės?

Tomas Bagdonas

Pramonė, o tuo pačiu ir verslas, darbuotojais iš Rytų bando peršokti ilgą „verbavimo-mokymo-perkvalifikavimo“ procesą, investuodami tik į pirmąjį sandą.

Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat” nurodo, kad dirbantieji Lietuvoje moka vienus mažiausių mokesčių. „Swedbank” su Nerijumi Mačiuliu negalėjo pakęsti tokios neteisybės ir nurodė, kad taip skaičiuojant nelieka socialinio draudimo mokesčių, o šie išpučia mokestinę naštą darbo jėgai. Perskaičiavus taip, išeina, kad ant savo kuprų velkame daugiau nei vidutinis europietis.

Tuo tarpu nuo turto į biudžetą kapsi tiek, kad gėda ir pasakyti. Gal ir dėsninga, kad Vladimiras Romanovas savo kandidato į Seimą anketoje nurodo pernai uždirbęs 20 mln. Lt, o sumokėjo vos 135 tūkst. Lt mokesčių – tai nesiekia nė vieno procento nuo pajamų.

„Šiandien valstybės augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo žmonių, kurie toje valstybėje dirbs”, - dėsto R. Dargis. Ir negali su tuo nesutikti.

Tiems žmonėms bus nusipjauti į emigraciją; nusispjauti į netvarką aukštojo mokslo sistemoje, kuri labai didele dalimi prisideda prie nedarbo; į 100 tūkst. niekam nereikalingų žmonių; į „Sodros” problemas. Tai darbo turistai.

Atsivežant darbuotojų iš Rytų mes išsprendžiame pramonės problemas, bet rinkėjai praranda ginklą iš politikų reikalauti sprendimo „nuo apačios iki viršaus“. Verslas gyvena šiandien, o valstybei reikės gyventi ir rytoj.