Bet mokslas – amžina revoliucija, valganti savo tėvus. Stebėdami gyvūnų bandas darvinistai pastebėjo, kad ne visada stipriausi gyvūnai tampa nugalėtojais. Sąmoningai ar ne, individai žūva gindami bendrus interesus, t.y. savo bandas nuo plėšrūnų ar žvalgydami naujas, nepažintas, todėl ir pavojingas, teritorijas. Taigi teorija lyg ir nepalieka vietos altruizmui, kurį stebime gamtoje.
Tęsiant įžvalgas, rūšies (ne individo) išlikimas priklauso nuo individų pastangų aukotis vardan rūšies gerovės. Tokius individus galime pavadinti „mėsa liūtams” – skamba ne pernelyg patraukliai ir poetiškai, tačiau atskleidžia jų funkcinę paskirtį.
Kaip benorėtume būti virš gamtos, tačiau mes, žmonės, esame biologinės būtybės, kuriems galioja gamtos dėsniai, tad yra gyvybiškai svarbu turėti visuomenėje kritinę masę aukotis linkusių žmonių. Tiesa, dabar didesnę reikšmę turi ne sugebėjimai išgyventi gamtos pasaulyje, t.y. būti eikliems, stipriems ar budriems, bet socialiniai įgūdžiai ir jų panaudojimas.
Šiuolaikiniame pasaulyje niekas neprašo (nebent kritiniais atvejais) aukoti gyvybės dėl bendrų interesų. Išgyvenimo klausimas žmonių visuomenėje virto gyvenimo kokybės klausimu, todėl altruizmas buvo paverstas dar vienu socialiniu institutu - savanoryste.
Amerikiečių mokslininkas Peteris Turchinas, analizuodamas istorines visuomenes, pastebėjo, kad žmonių bendrijos, kurios buvo linkusios bendradarbiauti, vieningos arba, kitaip tariant, jų socialines kapitalas buvo aukštas, daug sėkmingiau kūrė valstybes ir vykdė ekspansiją. Gebėjimas aukotis dėl grupės leido išgyventi etninėms bendrijoms, kai pavieniai individai žūdavo.
Taigi šiuolaikiniame pasaulyje savanorystė yra rodiklis, kuris gali parodyti, ar sėkmingai gali išlikti visuomenė. Visiems individams beatodairiškai siekiant naudos tik sau, galų gale bendras rezultatas būna daug blogesnis nei koordinuojant veiksmus.
Todėl kalbant apie išsivysčiusias valstybes mes dažnai labai daug dėmesio skiriama kapitalo rinkoms, darbo santykiams ir t.t., tačiau mažai kreipiamas dėmesys tokioms sritims kaip labdara ar savanoriškas darbas, dažnai sumenkinant socialinės sanglaudos reikšmę.
Jungtinių Tautų duomenimis, Japonijoje apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto yra sukuriama būtent nevyriausybiniame sektoriuje, kai finansiniame sektoriuje - apie 7 proc. JAV apie pusę šalies gyventojų vienai ar kitaip prisideda prie savanoriškos veiklos. Kiek mažesnis, bet panašus rodiklis ir kitose Vakarų valstybėse.
Kaip gi Lietuvoje? Tyrimai rodo, kad Lietuva yra viena mažiausiai į savanorišką veiklą įsitraukusių Europos Sąjungos šalių. „Eurobarometro“ duomenimis, tik 11 proc. šalies gyventojų užsiima savanoriška veikla. Vadinasi, lyginant su Vakarų pasauliu šis rodiklis 4 kartus mažesnis. Apie kokį visuomenės socialinį kapitalą tada mes galime kalbėti?
Gali būti, kad tai bėgimas nuo prisiminimų apie sovietinius prievartinius kolektyvus, galbūt tai per didelio individualizmo padarinys - dažnas lietuvis gali pats ir namą pastatyti, ir automobilį suremontuoti, tačiau kai ateina laikas kažką daryti bendrai, nesugebama koordinuoti veiksmų.
Išradinėti dviračio nereikia. Žmonių elgsena galima keisti dviem būdais: kai mąstymas keičia elgesį arba kai nuolat atliekamas veiksmas keičia mąstymą. Pirmasis kelias labai ilgas - gali prireikti šimtmečių, bet nesu tikras ar kaip tauta turime tiek laiko. Antrojo rezultatus galima matyti jau artimiausiu laiku - po 10-20 metų.
Atlikusiems karo tarnybą norima leisti nemokamai siekti aukštojo mokslo. Kodėl tarnystė valstybei laikoma kažkuo geresniu nei pagalba aplinkiniams? Panašų principą galima būtų įdiegti ir skatinant dirbti savanorišką darbą. Būtų galima, pvz., į savanorišką veiklą įtraukti vyresnių klasių moksleivius, jiems vėliau kompensuojant dalį mokslo išlaidų aukštojoje mokykloje.
Maisto siuntą senukams nugabenęs jaunuolis geriau įsivaizduotų kaip gyvenama skurde, seniūnijai miestelio aplinką padėję sutvarkyti moksleiviai įgaus bendradarbiavimo įgūdžių. Tiems žmonėms vėliau teks gyventi šioje valstybėje ir ją valdyti, todėl ši patirtis bus neįkainuojama ir, tikėtina, viskas keisis į gerą nebe iš viršaus, kaip vis nepagrįstai tikimasi, o iš apačios.
Galima į visą šį reikalą žiūrėti ir pragmatiškai. Valstybė – kaip kelininkas, vis bandantis mokesčių mokėtojų pinigais užlyginti tikras ar menamas duobes. Tų pinigų visuomet trūksta. Socialinės rūpybos sfera Lietuvoje yra per daug išpūsta ir visuomenė nebesugeba jos išlaikyti, todėl perleidžiant iniciatyvą savanoriams būtų galima taupyti mokesčių mokėtojų lėšas.
Svarbiausia čia yra požiūris. Kol politinis elitas nemanys, kad socialinio kapitalo didinimas yra valstybės uždavinys, tol pokyčių galima nesitikėti. Jei vis dėlto būtų nuspręsta eiti šiuo keliu, rezultatai matytųsi po dešimtmečio, gal reikėtų ir ilgesnio laikotarpio, todėl politinių dividendų tai įdiegusi partiją galėtų nesitikėti. Bet gal tai padėtų mums, kaip tautai, išgyventi, nes kaip rodo emigracijos tendencijos, vien biurokratinio valstybės stuburo nebeužtenka.
Autorius yra DELFI naujienų redaktorius.