T.Bagdonas. Lietuvoje nėra socialinių problemų, tik tautinės?

Tūkstančiai streikavo, keli šimtai mėtė akmenis, pagaliau atėjo laikas trims milijonams nuspręsti, kaip tai vertinti. Tai nėra tik paprastų išvadų darymas - kokia Lietuva nugalės, tokią visuomenę ateityje ir turėsime.

Pabandykime šiek tiek nusukti nuo pagrindinio kelio ir padarykime istorinį posūkį į XX a. pradžios Rusiją. Tai padės atsikratyti to emocinio šoko, kuris būna, kai įvykis tiesiog dar „kvepia”, tačiau leis parodyti metodą, kuriuo niveliuojamas pats reiškinys.

1905 m. Sergejus Nilus kaip vienos savo knygos priedą išleido „Siono išminčių protokolus“ – liūdnai pagarsėjusį veikalą, kuris tapo visų antisemitų „šventąja knyga”. Kaip pasirodė vėliau, minėtas veikalas tebuvo klastotė, satyros „Dialogue aux enfers entre Machiavelli et Montesquieu” (liet. „Dialogas pragare tarp Makiavelio ir Monteskjė“) perdirbinys. Bet tai paaiškėjo tik po kelių dešimtmečių, atlikus tekstų analizę. Sutariama, kad pats veikalas tebuvo carinės Rusijos slaptosios policijos, vadinamosios Ochrankos, veiklos rezultatas.

„Dokumentuose” teigiama, kad žydai sudarė sąmokslą, kurio tikslas – užvaldyti pasaulį. Esą pasaulį apraizgė žydų agentų tinklas, kurie stengiasi įsiskverbti į valdžios sluoksnius ir, kai išmuš jų valanda, ims valdžią.

Įdomu ne pačio veikalo egzistavimas ar jo atsiradimo aplinkybės, bet terpė, kurioje šis veikalas egzistavo ir suvešėjo. Žvilgtelėkime į platesnį Rusijos socialinio-politinio gyvenimo horizontą: 1904-1905 m. Rusija kariauja su Japonija, karas nesiseka, jis reikalauja vis daugiau resursų, darbininkai ir valstiečiai išeina į gatves, prasideda ir judėjimai ne tik klasiniu, bet ir tautiniu pagrindu. Rusija skilinėja.

Reikia „atpirkimo ožio”? Reikia. Gi matuška Rosija negali eiti prieš savo carą. Čia ir pasirodo „niekadėjai” žydai, kurie stengiasi sukiršinti šiaip jau labai „homogenišką” visuomenę. Tiesa, neigiamą žydų vaizdinį buvo labai patogu eksploatuoti, tiesiog dauginant jau egzistuojančius stereotipus. Taigi visos tuometinės Rusijos problemos buvo perkvalifikuotos į mes ir jie, geri ir blogi, ištikimieji carui ir žydai.

Dabar grįžkime į Lietuvą 2009 metais. Iš karto po sausio 16 dienos įvykių viešojoje erdvėje pasirodė vertinimų, kad esą tai organizuotas, prieš Lietuvą nukreiptas aktas. Visų pirma, turima omenyje chuliganai, kurių veiksmai mums, mokesčių mokėtojams, kainavo pora šimtų tūkstančių litų, tačiau neigiamas vertinimas buvo uždėjęs dėmę visam renginiui.

Kaip išspręsti iškilusią problemą, kai tingisi keltis iš lovos, o problemą vis tiek reikia spręsti? Tereikia pasinaudoti reiškinio kategorijos perkėlimu, kaip tai buvo stengiamasi padaryti carinėje Rusijoje. Renginyje dalyvavę žmonės pavadinami sąmokslininkais, rusais, „penktąja kolona” - ir problemos kaip nebūta – nepasitenkinimą reiškę žmonės izoliuojami ir tampa „atpirkimo ožiais”.

Kai problema kategorizuojama kaip tautinė, iš karto suabejojama jos egzistavimo teisėtumu – kiekviena visuomenė turi „šventų“ temų, kurių minėjimas užblokuoja logiką ir verčia kalbėtis emocijomis. Štai ir sausio 16 d. iš karto pradedama lyginti su Sausio 13-ąja. Patogu, nes nereikia spręsti jokių socialinių problemų, viskas nurašoma „dideliam piktam kaimynui”, kurį, juokingiausia, visa Lietuva paremia mėnesinėmis finansinėmis injekcijomis, išreikštomis šildymo sąskaitomis.

Gal aš ir klystu, gal iš tiesų tai buvo prieš Lietuvą, ne prieš valdžios politiką nukreiptas aktas. Jei taip, tai laukiam viešų pareiškimų su faktais, o jei ne, tai tik eilinė naštos nuo savęs nusimetimo akcija.

Ar esame normali visuomenė, kur socialiniai reikalavimai gali būti išreikšti (žinoma, tik ne smurtu) ir yra teisėti, ar homogeniška, kur valstybės interesai yra aukščiau visko, taip pat ir eilinio žmogaus. Štai kur klausimas, kurį atsakydami pasakysime, kas esame.