T.Bagdonas. Valstybė neįveikia vidinių okupantų

Visuomenė pavargo nuo nuolatinės nenormalios revoliucinės būsenos. Paskutinius kelis metus vyksta perversmai – energetikos, mokesčių, teisėtvarkos - srityse. Blogiausia yra tai, kad valstybė, turėdama teisėtos jėgos monopolį, ir maišydama šį katilą (vardan mūsų?), nesugeba apginti tikrų visuomenės narių nuo vidinių okupantų. Šių vis daugėja, o tai rodo valdžios bejėgiškumą ir mažina valstybės rėmėjų, mokesčių mokėtojų, gretas.

Nors lietuvis mano, kad viešosios gėrybės jam turi atitekti pagal prigimtinę teisę, bet, kaip bebūtų apmaudu, jos kyla iš mokesčių. Žinau, žinau – „vis tiek pavogs, valdžioje baisūs vagys, kyšininkai”, todėl „mokesčius moka tik kvailiai arba naivūs avinai, o mes ne tokie”. Tokios nuostatos gajos visuomenėje, tą rodo ir mokančiųjų skaičius.

Bet jei atsiplėštume nuo skaudžios realybės ir savo nuostatų, ir į šį reikalą pažvelgtumėme vien teoriškai, tai pamatytumėme, kad perskirstymo mechanizmas savaime nėra blogis. Jis padeda vykdyti socialinį mobilumą (per švietimo sistemą), mažina skurdą (per pašalpas ir rėmimus), socialinę atskirtį, ugdyti visuomenės savivoką ir plėsti akiratį (kultūros rėmimas) ir t.t.

Todėl pasiūlymai įvesti nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius nėra tokia katastrofa, kokia piešiama. Jei lėšos būtų naudojamos tinkamai, tai valstybė galėtų sukurti produktų, kurie atskiriems visuomenės nariams nėra prieinami ir dėl savo masto, ir dėl finansinių galimybių. Lietuvos atveju, jie padėtų sumažinti mokestinę naštą mūsų vaikams, o kas iš mūsų nelinkime vaikams ko šviesesnės ateities?

Tai kur problema? Problema ne pačiame išeikvojime, jo pasitaiko visur, todėl nereikia idealizuoti už sienos esančių santvarkų, o sugebėjime jį minimalizuoti. Todėl kyla klausimas – kodėl valstybė, būdama teisėtos prievartos savininkė, nesugeba apginti tų, kurie ją išlaiko? Apginti nuo vidinių okupantų: nemokančių mokesčių, tūnančių šešėlyje, eikvojančių biudžeto lėšas, kyšininkaujančių ir t.t. Būtent čia yra didžioji problema, o ne mokesčių didėjimo ar mažėjimo klausimas. Jei aš ar bet kuris kitas atgautų sumokėtus pinigus per viešąsias paslaugas ir tokio pat elgesio galėčiau tikėtis iš kitų - sunki liga mus gali visus užklupti netikėtai, – nekiltų vidinių dilemų.

Tomas Bagdonas

Jei valstybė neturi išteklių priversti visų galinčių ir turinčių mokėti mokesčius, tai gal verta galvoti apie kitą kraštutinį variantą – atsisakyti dalies viešųjų paslaugų teikimo, atsisakyti reglamentavimo, tų leidimų labirintų?

Kai premjeras Andrius Kubilius aiškina, kad toleruojantys kontrabandą turėtų susitaikyti su mažesniais atlyginimais, noriu paklausti, o kas apgins tuos, kurie perka apmokestintas prekes? Argi ne tam ir mokame mokesčius, kad valdžia vykdytų savo priedermę, o ne moralizuotų apie padarinius?

Valdžia turi į pagalbą ateiti sąžiningiems, o ne dar kartą, ir dar kartą lupti nuo jų devintą skūrą, taip baudžiant juos už… sąžiningumą. Dabar susidaro paradoksali situacija – naujųjų mokesčių, kurie greičiausiai nebus patvirtinti, dėl savo prigimties bus sunku išvengti, tad teks mokėti visiems, tačiau tūnantys šešėlyje mokės tik juos, o sąžiningieji – ir juos, ir tuos kuriuos anksčiau mokėjo. Todėl ir balsuojama jau ne biuleteniais, o lėktuvų bilietais.

Nebūkime naivūs – retas kuris sutiktų savo noru atsisakyti lito kito vardan centrinės ar vietos valdžios, kurią mums simbolizuoja ne keliai, ligoninės, o Seimas, Vyriausybė ar vietinė savivaldybė. Bet valstybė ir yra ta jėga, kuri TURI priversti visuomenės narius prisidėti prie bendros gerovės.

Reglamentų milžinas ant molinių kojų

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė interviu „Verslo žinioms” teigė, kad šalies biudžetas savo apimtimi yra liberalus – esą perskirstoma beveik perpus mažiau bendrojo vidaus produkto nei Vakarų Europos valstybėse.

Tomas Bagdonas

Retas kuris sutiktų savo noru atsisakyti lito kito vardan centrinės ar vietos valdžios, kurią mums simbolizuoja ne keliai, ligoninės, o Seimas, Vyriausybė ar vietinė savivaldybė. Bet valstybė ir yra ta jėga, kuri TURI priversti visuomenės narius prisidėti prie bendros gerovės.

Kyla klausimas - jei pajamos tokios „liberaliai liesos” ir dėl jų trūkumo valstybė nesugeba išsireikalauti daugiau lėšų, tai kam mes apkraunami leidimų leidimais ir reglamentavimo labirintais? Pavyzdžiui, norit statyti namą ir nenorint mokėti iš po skverno, tenka ne vienus metus minti „mūsų tarnų” kabinetų slenksčius, tad nelegalios statybos, turiu omenyje ne aptvertus ežerus, kyla ne iš nenoro tvarkyti pagal taisykles, o iš nevilties.

Jei valstybė neturi išteklių priversti visų galinčių ir turinčių mokėti mokesčius (o tai rodo kontrabandos mastas, šešėlio augimas), tai gal verta galvoti apie kitą kraštutinį variantą – atsisakyti dalies viešųjų paslaugų teikimo, atsisakyti reglamentavimo, tų leidimų labirintų?

Būtų galima mažinti kontroliuojančių grandinę ir įvairius leidimų skaičių (beje, judesiai šioje srityje jau daromi), taip taupant pinigus, tačiau didinti baudas nesilaikantiems taisyklių taip, kad jiems tai neapsimokėtų to daryti. Gal paspartėtų ūkinė veikla, tad nereikėtų karštligiškai galvoti, kaip užkimšti biudžeto skylę grupelės „kvailių” sąskaita, nes kitų nesugebama įpareigoti mokėti.

Kvaila būtų kaltinti šią Vyriausybę dėl viso mėšlo, kurio prisikaupė per 20 metų – tai ir valdininkų, atsiprašau, tarnautojų skaičiaus augimas, iš viešųjų programų dauginimasis ir plėtimasis. Kalbėdamas apie korupciją ūkio ministras Dainius Kreivys teisingai pastebėjo, kad jei korupcija nebūtų įsišaknijusi mumyse, tai gal nebūtų ko ir rauti, kas yra tiesa.

Finansų ministrė tame pačiame interviu užsimena, kad netiki galimybėmis iš šešėlio atgauti daugiau pajamų (atkreipiu dėmesį, kad valdžios atstovė), tai ko beverti premjero pagraudenimai ir pamokymai apie mažas pensijas ir kontrabanda, jei pačios valdžios atstovai netiki savo gebėjimu suvalyti situaciją?