T.Baranauskas. Lietuvos tūkstantmečio klystkeliai

Jeigu Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktoriumi paskiriamas žmogus, kurio žinios ir supratimas apie 1009-ųjų Lietuvą kuklios, tai dar nebaisu – visko galima išmokti. Kur kas blogiau, kai tas žmogus – šiuo atveju, Gediminas Ilgūnas – tariasi jau viską žinąs apie jam pavestos užduoties esmę ir nebesijaučia įsipareigojęs sužinoti ką nors daugiau.

Blogiausia netgi ne tai, kad žurnalisto paprašytas papasakoti apie Lietuvos tūkstantmetį „iš pirmų lūpų“, jis kalba tarsi laidos „Klausimėlis“ herojus. Blogiausia, kad net pirštu

parodžius

, kur jis šneka vėjus, nė akimirkos nesuabejoja savo teisumu ir pasipiktinęs puola

kartoti

teiginius, dėl kurių jau kartą viešai apsijuokė. Tokio žmogaus nei pamokysi, nei jam patarsi. Namų bibliotekėlėje jis turi „Lietuvos TSR istorijos šaltinius“, ir apie Lietuvos istoriją jau žino viską!

Ir vis dėlto, ponui Gediminui Ilgūnui, jei tik jis teiktųsi užsikrauti šiokių tokių žinių naštą, žinotina:

1. Kvedlinburgo analus atrado ir pirmą kartą paskelbė ne Povilas Pakarklis „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ 1955 m., o Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (Gottfried Wilhelm Leibniz) leidinyje „Scriptores rerum Brunsvicensium“ 1710 m. Naują Kvedlinburgo analų leidimą 1839 m. parengė Georgas Heinrichas Pertcas (G. H. Pertz) leidinyje „Monumenta Germaniae Historica“ – tai klasikinis leidimas, naudojamas šiuolaikinėje istoriografijoje.

2. Istoriografijoje Kvedlinburgo analų žinutė žinoma, naudojama ir aptarinėjama ne nuo „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ išleidimo 1955 m., o visą XIX ir XX amžių. Ji tyrinėjama bent dviejuose kontekstuose: kaip pirmasis Lietuvos paminėjimas (šį akcentą bene pirmasis šiai žinutei suteikė dar Nikolajus Karamzinas 1818 m. išleistos „Rusijos valstybės istorijos“ antrajame tome) ir kaip plačiai tyrinėto Šv. Brunono gyvenimo šaltinis (iš pastarųjų tyrinėtojų ypač paminėtinas H. G. Foigtas (Voigt), kuris 1907 m. paskelbė net 525 puslapių monografiją apie Šv. Brunoną).

3. Į Lietuvos istorikų akiratį 1009 m. Kvedlinburgo analų žinutė ilgą laiką dažniausiai patekdavo kaip G. H. Pertco publikacijos ištrauka, paskelbta kiekvienam viduramžių Lietuvos tyrinėtojui žinomame leidinyje „Scriptores rerum prussicarum“ (Leipzig, 1861, t. 1, p. 237). Šis leidinys yra vertingas kaip Prūsijos kronikų rinkinys, bet Kvedlinburgo analų ištrauka jame paskelbta su klaida – vietoj vienuoliktųjų Brunono vienuolystės metų įrašyti antrieji (G. H. Pertco publikacijoje buvęs skaičius „11“ perskaitytas kaip romėniškas skaičius „II“). Šią ištrauką su klaida ir naudojo daugelis lietuvių istorikų (įskaitant ir E. Gudavičiaus „akademines sensacijas“).

4. Kalbėti apie Kvedlinburgo analų „atradimą“ lietuviškai rašytoje istoriografijoje yra absurdiška, nes ne lietuvių autorių šie atradimai buvo daromi. Kai pasirodė pirmieji moksliniai Lietuvos istorijos tyrinėjimai lietuvių kalba, Kvedlinburgo analai ir jų žinutė apie Lietuvą jau buvo visais įmanomais būdais įvesti į mokslinę apyvartą, tame tarpe ir kiekvienam Lietuvos istorijos tyrinėtojui svarbiausiuose leidiniuose. Todėl ji ir žinoma nuo pat pirmųjų studijų lietuvių kalba (pvz., Klimas P. Lietuvių senobės bruožai, Vilnius, 1919, p. 114).

5. „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ pateikiamame lietuviškame Kvedlinburgo analų žinutės vertime, be klaidos, paveldėtos iš „Scriptores rerum prussicarum“ publikacijos, įvelta ir dar viena klaida – romėnų kalendoriaus data „VII. Id Martii“ klaidingai išversta „vasario 23 d.“ (turi būti – kovo 9 d.). Šią klaidą savo veiklos pradžioje plačiai paskleidė ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija bei kai kurie pavieniai populiarintojai, įskaitant A. Bumblauską. Pastarasis ir savo bulvarinėje „Senosios Lietuvos istorijoje“ Kvedlinburgo analų žinutę ketino pateikti pagal „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ publikaciją, bet šių eilučių autoriaus sukritikuotas (Voruta, 1999-02-20), pasitaisė. Vėliau tikroji Kvedlinburgo analų pateikiama data tapo žinoma ir Tūkstantmečio minėjimo direkcijai. Bet sunkus tas kelias į elementarias tiesas! Štai G. Ilgūno vaizduotėje, toliau plėtojant „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ tekstologines interpretacijas, jau gimė originali idėja apie P. Pakarklio neva Prūsijoje rastą ir naudotą niekam nežinomą Kvedlinburgo analų rankraštį! O jo rekomenduojamame Eugenijos Ulčinaitės straipsnyje vasario 23 d. data, plačiai aptarus, kaip teisingai išversti „VII. Id Martii“, staiga paaiškinama tuo, kad „misionieriaus nužudymas buvo užfiksuotas ne tik Kvedlinburgo analuose“, taigi siūlo neprarasti vilties šią klaidingo vertimo į lietuvių kalbą dėka atsiradusią datą surasti kažkokiuose mistiniuose kituose šaltiniuose.

6. Tomui Baranauskui nėra ir negali būti „apmaudu, jog ne jis pirmas paskelbė Kvedlinburgo analų įrašą“, nes jis, kaip ir bet kuris viduramžių Lietuvos tyrinėtojas, suvokia, jog iš esmės visi XI–XIII a. Lietuvos istorijos šaltiniai, yra seniai žinomi ir paskelbti dar iki XX a. pradžios. Bet kokio naujo šio laikotarpio šaltinio atradimas būtų didelė sensacija, į kurią autorius tuo tarpu nepretenduoja (paskutinė tokia buvo 1979 m., Mervinui Kolkeriui (Marwin Colker) Dubline suradus XIII a. vidurio „Pasaulio aprašymą“, kuriame minima Mindaugo karūnacija).

7. Eugenijos Ulčinaitės G. Ilgūnui nederėtų lygiuoti į save. Ji aptarinėja tik lietuviškus Kvedlinburgo analų žinutės vertimus, todėl nepriskiria P. Pakarkliui atradėjo vaidmens, kaip tai daro G. Ilgūnas. Tiesa, visų vertimų nežino ir E. Ulčinaitė, taip pat ir paties tiksliausio, kuris pateiktas 1941 m. parašytoje, bet dėl sovietinės okupacijos tik 1995 m. išleistoje Zenono Ivinskio studijoje „Lietuvos istorijos šaltiniai“. Šioje studijoje pateikta pirmoji mokslinė šaltinių apie Šv. Brunono misiją analizė lietuvių kalba.

8. Povilo Pakarklio pavadinimas sovietiniu istoriku, nėra joks jo „apspjaudymas“ ar nuopelnų, rankiojant po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje išmėtytus lituanistinius rankraščius, neigimas. Tai yra tik labai santūrus elementaraus fakto konstatavimas. Negaliu uždrausti G. Ilgūnui gėrėtis P. Pakarklio mokslinėmis knygomis, tokiomis kaip „Popiežiai – lietuvių tautos priešai“, ar kitomis, kiek rimtesnėmis, bet irgi persunktomis ta pačia sovietine ideologija. Aišku, faktografinės medžiagos ten yra, bet aš tikrai neketinu lygiuotis būtent į šį autorių, ir, G. Ilgūno patariamas, stengtis nuveikti „bent dešimtadalį to, ką nuveikė profesorius P. Pakarklis“. Juo labiau, kad minėtas asmuo kai ką nuveikė ne tik moksle, bet ir kaip sovietinių okupantų kolaborantas, eidamas 1940-ųjų marionetinės „Liaudies vyriausybės“ teisingumo ministro, vėliau – teisingumo liaudies komisaro pareigas.

G. Ilgūno žinių apie Lietuvos tūkstantmetį lygis man pakankamai aiškus, ir ką nors pakeisti aš neturiu vilties. Yra kaip yra. Man tik apmaudu, kad Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija neįvykdė jai pavestos užduoties, ir dėl savotiško istorinių sukakčių supratimo nusprendė tikrosios Lietuvos tūkstantmečio datos – ar tai būtų vasario 14 diena (pagal Titmarą Merzeburgietį), ar kovo 9-oji (pagal Kvedlinburgo analus) – neminėti. Lietuvos tūkstantmetis nukeliamas į liepos 6-ąją. Tai beveik pagal peliukų Mauzerio ir Sūrskio pasiūlymą nukelti Lietuvos tūkstantmetį į pokrizinį laikotarpį.

Tačiau G. Ilgūnas „žino“, kai ką, ko aš, pasirodo, nežinau – kad Lietuvos tūkstantmečio datą nustatė prezidentas Algirdas Brazauskas savo 1997 m. gegužės 18 d. dekretu „Dėl Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio valstybinės komisijos sudarymo“. Ten pasakyta, kad tūkstantmetis bus 2009 metais. Mėnuo ir diena nenurodyti. Puiku – vadinasi, galima pasirinkti bet kokią datą. Ponui G. Ilgūnui labiausiai patinka vasara. Liepos 6-oji – pats tas. Mindaugas ar Brunonas – koks skirtumas? Vis kažkokia senovė, kurioje G. Ilgūnas nesiorientuoja ir dėl to nekompleksuoja.

Taip mes praleidome Lietuvos tūkstantmetį.

Tomas Baranauskas yra istorikas, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas.