Kaip keitėsi televizija per 60 metų? Cenzūruota sovietmečiu, Atgimimo metais tapusi Sąjūdžio tribūna, stovėjusi Baltijos kelyje ir budėjusi kruviną Sausio 13-osios naktį. Iš nespalvotos televizija tapo spalvota, dar vėliau – aukštosios raiškos. Iš vieno transliuotojo kamieno išsišakojo net trys televizijos – LRT HD, LRT KULTŪRA ir LRT LITUANICA. Per šešis dešimtmečius sukaupti neįkainojamos vertės klodai, kurie atsiveria verčiant puslapis po puslapio šią knygą.
1957-ųjų balandžio 30-osios vakarą surengta pirmoji televizijos transliacija Lietuvoje. Iš ekranų su žiūrovais pasisveikino diktorė Gražina Bigelytė. Pirmąją televizijos transliuojamą programą stebėjo vos keli šimtai žmonių. Tiek, kiek susispietė prie tuo metu Lietuvoje buvusių keliasdešimties televizorių.
Vos pradėjusi transliacijas Lietuvos televizija išsyk ėmė telkti vis gausėjančias gerbėjų gretas. Kaimynai rinkdavosi kartu stebėti pirmųjų televizijos programų, vaidinimų, koncertų. Keičiantis laikams bendri susibėgimai žiūrėti televizoriaus liko šilti prisiminimai. Šiandien Lietuvoje, ko gero, nėra namų, kuriuose nacionalinė televizija nebūtų matoma. Jei ne televizoriaus, tai kompiuterio ar telefono ekrane.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
1997 metai
Lyg ant mokyklinės lentos nupieštas Amerikos žemėlapis ir ant jo kreida kritulius, pragiedrulius ir laipsnius piešiantis pranešėjas. Kitoje jo rankoje – telefono ragelis, kuriame girdi profesionalaus sinoptiko nurodymus. Tokios buvo pirmosios televizijos transliuotos orų prognozės.
1940–1941 metais pirmieji jas pradėjo transliuoti amerikiečiai. Europoje kasdien apie orus 1954 m. pradėjo informuoti britų BBC tarnyba, 1958 metais – ir prancūzai. Laidų vedėjai apžvelgdavo meteorologų atsiųstą informaciją, ant lentų pritvirtintuose žemėlapiuose su rašikliais, vėliau magnetais vaizduodavo, kaip juda oro frontai, žymėdavo kritulius, prognozuodavo ateinančių dienų orus.
Septintajame dešimtmetyje į ciklonus ir anticiklonus pažiūrėta iš viršaus: imtos naudoti palydovinės nuotraukos ir žemėlapiai. TV orų prognozėse pradėtas naudoti dar vienas triukas – inkrustacijos, kuomet orų pranešėjas mostaguoja priešais tuščią mėlynos ar žalios spalvos foną, o žiūrovai ekranuose mato besikeičiančius žemėlapius ar vaizdus. Tobulėjant vaizdo programoms ir kompiuteriams žemėlapiai ėmė judėti, žaibuoti, realiu laiku rodyti orų permainas, spėlioti galimus jų scenarijus ar transliuoti iš audrų epicentro.
Vos pasirodžiusios TV eteryje orų prognozės tapo labai populiarios, todėl konkuruodami tarpusavyje televizijos kanalai ėmė samdyti profesionalius sinoptikus – kad jų prognozės būtų kuo tikslesnės ir išsamesnės. Tačiau maždaug septintajame dešimtmetyje profesionalus iš eterio išstūmė vadinamosios orų mergaitės (kai kur ir berniukai) – televizijų vadovai nusprendė, kad žiūrovams maloniau žiūrėti į gražias moteris nei į rimtus specialistus. Negana to, nepraleista progos ir pasipelnyti – gražiosios orų pranešėjos šį tą ir pareklamuodavo, pavyzdžiui, dėvimą drabužį.
Televizinės orų prognozės buvo ir tebėra labai populiarios, o jų sėkmės paslaptys net kelios. Visų pirma, naudinga ir glausta informacija – juk visiems svarbu, ar rytoj reikės skėčio. Be to, jos transliuojamos žiūrimiausiu metu – prieš ar iš karto po žinių. Kita vertus, orų prognozių žiūrimumas priklauso ir nuo šalies klimato. Lietuvoje šis žanras mažiau populiarus nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurių didžiulės teritorijos įvairūs regionai susiduria su skirtingais ir pavojingais gamtos reiškiniais: Pietus siaubia uraganai ir viesulai, Šiaurė sulaukia nuožmių pūgų ar audrų. Tokios stichijos grasina ne tik žmonių saugumui, bet ir veikia ekonomiką, tad svarbu jas numatyti ir iš anksto pasirengti.
Tai liudija ir 1987 m. Kanados Albertos provincijai smogęs labai galingas viesulas. Nors Kanados meteorologai gyventojus mėgino įspėti, tačiau vietos žiniasklaida į tai deramai nereagavo ir laiku neišplatino informacijos apie artėjantį pavojų. 27 žmones pražudęs ir pusę milijardo dolerių nuostolių pridaręs viesulas įėjo į Kanados istoriją ne tik Juodojo penktadienio vardu, bet ir dėl to, kad po šios stichijos šalyje nuspręsta įkurti nuolat informaciją apie orus teikiantį televizijos kanalą. O pirmasis pasaulyje kiaurą parą tik apie orus kalbantis ir Amerikos televizijos klasika tapęs kanalas „The Weather Channel“ transliacijas pradėjo 1982 metais.
Skirtingai nei žiūrovai, televizijos kanalai nedėkingam klimatui labai dėkingi – kuo prastesni ir įvairesni orai, tuo atidžiau susirūpinę žmonės seka prognozes, tad jos televizijai tampa tikru aukso veršiu. Didžiausias Prancūzijos komercinis kanalas TF1 suskaičiavo, kad per pusantrų metų transliuotos daugiau nei 9000 sekundžių (mažiau nei trys valandos) orų prognozių atnešė per 19 milijonų eurų už reklamą.
Populiarų žanrą privalo pristatyti ir patys populiariausi veidai. Tad televizijos negaili labai apvalių sumų orų mergaitėms ir berniukams, kurie yra ne tik išvaizdūs, bet kai kuriose šalyse privalo turėti ir meteorologo, ir komunikacijos specialisto išsilavinimą, būti tikros žvaigždės bei socialinių tinklų vilkai. Šnabždamasi, kad jų uždarbio sumos per metus viršija ir penkiaženkles sumas...
Orų mergaitės
1997 m. rudenį po „Panoramos“ atsirado atskira orų prognozės rubrika. LTV buvo pirmoji televizija Lietuvoje, kurioje prognozę žiūrovams pristatė „orų mergaitės“. Užsienio televizijose tai ne naujiena – šios rubrikos vedėjai visuomet buvo labai populiarūs ekrano žmonės. Ten dažniausiai rubriką rengia ir pristato profesionalūs sinoptikai, o ne žurnalistai. Tenykštės techninės galimybės leidžia orų prognozes tiesioginiame arba netiesioginiame eteryje transliuoti tiesiai iš hidrometeorologinių tarnybų, kas valandą pateikti naujausius duomenis apie orus ne tik Europoje, bet ir Azijoje ar Afrikoje.
Lietuvoje pirmosiomis „orų mergaitėmis“ tapo studentės Aušrinė Aleksaitė ir Auksė Armonaitė.
1999 m. „oru mergaitėmis“ pradėjo dirbti lituanistė Asta Slapšienė ir tuomet dar tik studijavusi žurnalistiką Lavija Šurnaitė. Pačios merginos tekstų nekurdavo – tai darydavo meteorologai.
Informaciją apie rytdienos orus į LTV Naujienų direkciją atsiųsdavo sinoptikai iš Hidrometeorologijos tarnybos, ją belikdavo suredaguoti. Primargintą specialiųjų terminų tekstą merginos skaitydavo iš suflerio. Tuo metu dėl sunkios TV finansinės padėties apdarais reikėjo rūpintis pačioms. LRT kostiumininkai išgalėdavo pasiūlyti tik porą švarkelių, o šiltesnę dieną tekdavo puoštis asmeninio garderobo drabužiais. (Kalba Vilnius, 1999 07 16)
2000 m. rudenį, kai beveik visos lietuviškos televizijos turėjo orų rubrikas, LTV su orų pranešėjomis atsisveikino. „Lietuvos televizijai dabar sunkūs laikai, – sakė „orų mergaičių“ „krikštatėviu“ vadintas LTV Naujienų direkcijos direktorės pavaduotojas Jonas Ramelis. – Todėl nuspręsta, jog nuo šiol orus pranešinės žinių vedėjai.“ (Respublika, 2000 10 27–11 03) Visos „orų mergaitės“ sako, kad ir atsisveikinus su eteriu pažįstami jų vis klausinėja, koks bus rytoj oras.