Jei manoma, kad našlių pensijos skirtos tam, kad po vieno sutuoktinio mirties kitas paveldėtų dalį mirusiojo pensijos, tai tada našlių pensijos dydis turi būti skiriamas kaip mirusiojo gautos (ar galėjusios būti paskirtos) pensijos dalis.
Toks principas buvo pasirinktas 1994 metais, priimant pirmąjį po Nepriklausomybės atstatymo pensijų įstatymą. Maitintojo netekimo pensija kaip Vakarų šalių, taip ir tarybiniuose įstatymuose egzistavo nuo seno (kaip našlės, likusios be vyro maitintojo, apsauga) ir mūsų naujasis įstatymas privalėjo atsižvelgti į suformuotus teisėtus lūkesčius, juos kiek įmanoma transformuojant į europietišką praktiką.
Tačiau toks požiūris į našlių pensiją kaip į paveldėtą mirusiojo pensijos dalį tampa tuo labiau archajiškas, kuo labiau tolstame nuo „vyro maitintojo“ šeimos modelio. Dirba abu sutuoktiniai, abu moka socialinio draudimo įmokas ir kiekvienas įgyja teisę gauti atitinkamas savo individualias išmokas.
Beje, šį argumentą galėtų užginčyti tie, kas abiejų sutuoktinių pensijų sumą laiko bendra sutuoktinių nuosavybe. Tačiau, mano supratimu, taip galima manyti tik apie kaupiamąsias pensijas, o ne einamojo finansavimo, kurios nuosavybe vis dėlto nelaikytinos.
Į šiuos klausimus trumpai drūtai bando atsakyti trijų Seimo narių parengtas įstatymo projektas, iš esmės susidedantis iš vieno straipsnio: „Šalpos vienišų asmenų pensija skiriama ir mokama 0,3 šalpos pensijų bazės dydžio kiekvienam vienišam pensinio amžiaus asmeniui.“ Tai 42 eurai viršaus prie visų pensijų kiekvienam pensinio amžiaus asmeniui be sutuoktinio, ir baigta.
Norai čia iš tikrųjų visiškai geri ir pagirtini: jei jau pagrįstai atsisakome mirusio sutuoktinio pensijos dalies paveldėjimo principo, o norime padėti vienišam pensininkui, tai nebėra svarbu, buvo sutuoktinis ar niekada nebuvo, gavo pensiją ar negavo. Tačiau tokiu paprastu būdu sprendžiant problemą, tiesiog kardu perkertamas našlių pensijų Gordijaus mazgas, užuot pabandžius jį atmazgyti.
Jei remtumės socialinio draudimo principais, kai teisė į išmokas įgyjama tik įmokomis, teisei gauti pensiją turėtų būti reikalaujamas draudimo laikotarpis, per kurį mokėtos įmokos būtų bent jau sąlyginai laikomos „draudimu nuo įvykio likti vienam“.
Jei remtumės socialinės paramos principais, tai tada tektų aiškintis, kokios to vienišo asmens pajamos, pakankamos jos ar ne jo poreikiams patenkinti, ir tai nulemtų išmokos dydį.
Ar nebūtų vis dėlto teisingiau vietoj našlių pensijos atitinkamai padidinti (kad ir ta pačia 42 eurų suma) bendrąją socialinio draudimo pensijos dalį (kaip ir buvo siūloma socialinio modelio projekte) vienišam pensininkui, tačiau siejant teisę ją gauti su paties gavėjo draustumu?
O kas bus daroma, jei du kartu gyvenantys pensininkai fiktyviai išsiskirs? Tikrai atsiras tokių, kurie taip padarys dėl dviejų papildomų pensijų, laikydami, kad jų bažnytinė santuoka galioja, o civilinės galima ir atsisakyti dėl 84 eurų per mėnesį (beveik tūkstančio per metus). Gal vis dėlto reikėtų nuorodų į „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvoką, jau įteisintą socialinės paramos sistemoje?
Visi šie ir dar daugelis kitų klausimų lieka neįvertinti, neišdiskutuoti, o tiesiog stumiamas kad ir teisinga kryptimi, bet primityvus ir nesistemiškas įstatymo projektas. Toks skubos darbas paskiau atsirūgsta begale įgyvendinimo nesklandumų ir, kas dar blogiau, socialinio neteisingumo apraiškomis.
Todėl manau, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų imtis iniciatyvos parengti savo projektą, kvalifikuotai, o ne bet kaip įgyvendinantį visumoje teisingą ir seniai pribrendusį sumanymą.