Vidutinė pensija Švedijoje sudaro 56, o Lietuvoje tik 40 procentų asmens pajamų, gautų priešpensiniame (50–59 metų) dešimtmetyje.
Dėl to dažnai kaltinamas nepakankamas mokesčių ir socialinio draudimo įmokų surinkimas Lietuvoje. Iš tikrųjų, to paties „Eurostato“ duomenimis, bendros Lietuvos vyriausybės išlaidos sudaro 34,9 o švedų 49,3 procentų BVP. Tačiau, jei surinktume mokesčius kaip švedai ir atitinkamai padidintume pensininkams tenkančią dalį, tai Lietuvos išlaidos senatvės pensijoms sudarytų 7,9 procentus – vis tiek mažiau negu švedų 9,2 procentai.
Taigi valdžia viešosioms reikmėms dalina ne tik mažesnį pyragą, bet senatvės pensininkams dargi atriekia mažesnę jo riekę negu Švedijoje.
Vis dėlto ne tik dydis svarbu, o ir daugelis kitų skirtumų bei panašumų tarp abiejų pensijų sistemų. Tie skirtumai gali būti labai svarbūs, lyginant dydžius ir santykius. Sakykim, kad ir tai, kad švedų pensijos apmokestinamos, o mūsų – ne. Jei lygintume Švedijoje „į rankas“ gaunamas priešpensinio amžiaus asmens pajamas ir jo pomokestinę pensiją, skirtumas nuo Lietuvos sumažėtų, bet tikrai neišnyktų.
Kaip ir Lietuvos, Švedijos pensija yra „daugiapakopė“. Pirmoji pakopa, kaip ir Lietuvoje, daugiausia remiasi „einamojo finansavimo“ (pay-as-you go) principu: dirbančioji karta moka privalomas pensijų įmokas, kurios panaudojamos einamosioms pensijoms mokėti. Antrosios pakopos samprata smarkiai skiriasi: Lietuvoje tai papildomo kaupimo pensijų fonduose, remiamo valstybės įmokomis, sistema; Švedijoje tai profesinių (darbdavio) pensijų sistema, kuriai priklauso beveik 90 procentų dirbančiųjų. Trečioji pakopa abejose šalyse yra papildomo laisvanoriško kaupimo pensijų fonduose sistema.
Abejose šalyse didžiausią apsaugos senatvėje dalį užtikrina pirmoji pakopa, todėl į ją verta pažvelgti atidžiau.
Švedų pirmosios pakopos pensija sudaryta iš dviejų dalių, kurių tik pirmoji yra einamojo finansavimo (incomst pension), o antroji – kaupiamoji (premium pension). Įmoka pirmajai daliai, dalinama tarp darbdavio ir dirbančiojo, sudaro 16 proc., o įmoka antrajai daliai – 2,5 proc. apdraustojo pajamų.
Lietuvoje, kaip žinia, pirmoji pakopa remiasi tik einamuoju finansavimu, pačiam apdraustajam kainuoja 8,72 proc. uždarbio, o kaupimas nukeliamas į antrąją pakopą ir nėra privalomas, tačiau skatinamas valstybės įmoka.
Tačiau reikšmingiausias skirtumas – pensijos sandaroje. Švedijoje pensijos dydis iš abiejų pirmosios pakopos dalių proporcingas sumokėtų įmokų sumai, ir tik tuo atveju jei šis dydis per mažas, asmeniui mokama papildoma iš bendrųjų mokesčių finansuojama garantija (guarantee pension).
Gi Lietuvoje proporcinga mokėtoms įmokoms yra tik vadinamoji individualioji pensijos dalis. Ji apskaičiuojama kaip asmens įgytų (pagal mokėtas įmokas) pensijų apskaitos vienetų skaičiaus ir vieneto vertės eurais sandauga. Tačiau tai tik šiek tiek daugiau kaip pusė vidutinės pensijos. Kitą pusę sudaro visiems gavėjams mokama bendroji, nepriklausoma nuo mokėtų įmokų, o tik nuo draudimo stažo dalis. Jei to dar per maža, primokama šalpos pensija.
Švedų pensijos sandara atrodo kur kas aiškesnė ir sąžiningesnė: kuo daugiau asmuo mokėjo įmokų, tuo atitinkamai didesnė jo pensija, o parama skiriama tik nepritekliaus atveju. Lietuvoje priešingai, paraminė savo esme bendroji dalis mokama visiems pensininkams – nesvarbu, didelė ar maža jų gaunama individualioji dalis. Tuo tarpu Švedijoje paraminę guarantee dalį gauna tik trečdalis pensininkų; daugumai pakanka iš abiejų pirmosios pakopos dalių mokamos pensijos.
Tokia Lietuvos pensijų struktūra buvo įteisinta dar pirmaisiais po Nepriklausomybės atstatymo priimtais pensijų įstatymais ir dėl skurdaus pensijų finansavimo išliko iki šiol, nors ne kartą buvo svarstoma apjungti šalpos ir bendrąją dalį į vieną paramos pensiją, skiriamą tik nepritekliaus atveju. Panašią nuostatą į savo programą įtraukia ir dabartiniai socialdemokratai. Tačiau didžiausia kliūtis tokiam apjungimui – nemažas lėšų poreikis.
Jei norėtume, kad dabartinė vidutinė ir didesnė už vidutinę pensija būtų mokama vien kaip individualioji dalis, apskaitos vieneto vertę tektų padvigubinti, nes, kaip jau sakėme, dabar bendroji dalis sudaro beveik pusę vidutinės pensijos. Tam reiktų nemažų papildomų lėšų, nepaisant sutaupytų išlaidų individualiai daliai. Be to, šios papildomos lėšos atitektų kaip tik didesnes pensijas gaunantiems pensininkams (kas, tiesą pasakius, būtų teisinga, nes dabar kuo didesnė pensija – tuo mažesnę buvusių ikipensinių pajamų dalį ji sudaro).
Jei bandytume padaryti, kad bent jau dvigubą nei vidutinė pensiją gaunantis asmuo gautų ją kaip vien individualią dalį, tada apskaitos vieneto vertę reiktų didinti mažiau ir kainuotų pigiau, bet 90 procentų pensijų gavėjų vis tiek liktų ir paramos gavėjais. Tai reikštų tik formalų, o ne esminį pokytį, kurio daryti nebūtų verta.
Dabartinė sistema yra skurdaus pensijų finansavimo pasekmė todėl, kad per mažos pensijoms skiriamos lėšos neišvengiamai turi būti perskirstomos, norint apsaugoti mažiausią apskaitos vienetų skaičių sukaupusiųjų pajamas. Užtat Lietuvoje bendrajai pensijos daliai išleidžiame daugiau kaip pusę visų senatvės pensijoms tenkančių lėšų, o švedai guarantee pensijai išleidžia tik 4 procentus.
Tačiau, jei (kaip žada politikai) pensijų finansavimas ženkliai didėtų, tai kuriuo keliu turėtume eiti: ar toliau reprodukuoti dabartinę „lygiavinę“ sistemą ar eiti link švediškos (ir ne tik švediškos) labiau individualizuotos socialinio draudimo pensijų sistemos?
Kol kas galime stebėti tik žingsnius priešinga linkme: Prezidento iniciatyva šiemet buvo prioritetiškai padidinta bendroji pensijos dalis, taip dėl „gerovės“ sutrypiant įstatymais nustatytą pensijų indeksavimo tvarką. Taip elgiantis toliau, socialinis draudimas bus paverstas visiems vienodų pašalpų dalintoju, o tikra apsauga senatvėje, užtikrinanti senatvėje orias pajamas, atitinkančias viso asmens gyvenimo įdirbį, atsidurs išimtinai privačių pensijų fondų žinioje. Švedijoje tokią apsaugą geba užtikrinti socialinio draudimo sistema.
Dar vienas pirmosios pakopos skirtumas, vertas aptarimo, yra tai, kaip Lietuvoje ir Švedijoje apskaitomos asmens įgytos pensinės teisės, nulemiančios pensijos dydį. Lietuvoje jos apskaitomos pagal mokėtas pensijų draudimo įmokas asmens įgytais pensijų apskaitos vienetais (kartais vadinamais pensijų „taškais“). Švedijoje asmens sumokėtos įmokos apskaitomos tiesiogiai pinigais.
Taigi Lietuvos gyventojas savo pensijų sąskaitoje turi „taškus“ , o Švedijos – pinigus. Tačiau incomst pensijai sukaupti pinigai – tai ne realūs, o virtualūs pinigai, nes asmens sumokėtos įmokos niekur neinvestuojamos, o dėl einamojo finansavimo iš karto panaudojamos pensijoms mokėti. Todėl švedų sistema kartais ir vadinama „virtualių sąskaitų“ sistema.
Gali atrodyti, kad tokia virtualių sąskaitų sistema aiškesnė ir skaidresnė už „taškų“ sistemą. Bet ar tikrai? Juk žmogui svarbiausia, kokio dydžio bus pensija, o ne kaip ten ji apskaityta.
Sakykim, Lietuvos pensininkas turi sukaupęs 80 apskaitos vienetų, o švedas 100 tūkstančių virtualių kronų. Kuriam iš jų aiškiau, koks bus iki gyvos galvos mokamos pensijos dydis? Lietuvos pensininkas iš „Sodros“ lengvai gali sužinoti, kad šiandien apskaitos vienetas vertas 3,81 euro. Taigi belieka padauginti 80 iš 3,81, ir tai bus individualioji pensijos dalis.
O ką daryti švedui? Jam iš to 100 tūkstančių turi būti apskaičiuotas pensijų anuitetas – mėnesinė išmoka, mokama iki gyvos galvos. Anuiteto skaičiavimo taisyklės, kurias taikys pensiją mokanti įstaiga, anaiptol ne tokios paprastos kaip vienas daugybos veiksmas. Todėl „virtualų sąskaitų“ sistema, nors ir apskaito įgytas teises pinigais, pensijos gavėjui nė kiek ne aiškesnė už „taškų“ sistemą.
Žinoma, Lietuvoje visą išmokos skaidrumą sudrumsčia bendrosios pensijos dalies egzistavimas. Jei turėtume tik individualią dalį, tai pasirinkimas „taškai“ ar „virtualios sąskaitos“ nebūtų reikšmingas bent tuo požiūriu, kad abu būdai garantuotų griežtą pensijos proporcingumą per gyvenimą mokėtoms įmokoms, tik „taškų“ sistema tai darytų paprasčiau.
Deja, kaip jau minėjome, dėl per menko pensijų finansavimo šiandien atsisakyti bendrosios dalies be ženklaus išlaidų padidinimo nepavyktų. Tačiau jei lėšų atsirastų, apskaitos vieneto vertė turėtų būti padidinta bent dukart – iki 8 eurų, o bendroji dalis turėtų būti pakeista paramos išmoka tiems, kieno pensijos vis tiek liktų per mažos. Tada nereikėtų skaičiuoti ir stažo – lemtų tik per gyvenimą sumokėtos įmokos.
Akivaizdu, kad tiek „taškai“, tiek „virtualūs pinigai“ yra tik rodiklis, parodantis asmens įgytų pensinių teisių mastą kitų pensijų gavėjų atžvilgiu, o pensijos dydį nulemia pensijų sistemai tenkanti lėšų suma. Jei tų lėšų nepakanka, Lietuvoje nustatoma apgailėtina apskaitos vieneto vertė, o Švedijoje pritaikomas vadinamasis „automatinio balansavimo mechanizmas“, leidžiantis pristabdyti pensijų indeksavimą ir kukliau skaičiuoti naujai skiriamų pensijų dydžius.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad apskaitos vienetų sistema leidžia lengviau manipuliuoti pensijų dydžiais, nes vieneto vertė nustatoma politikų pagal biudžeto galimybes, o anuiteto skaičiavimas, nors ir gali būti lemiamas politinių sprendimų, labiau apsaugo pensininkų įgytas teises: virtuali sąskaita pinigais turi būti paversta anuitetu tokia, kokia ji yra, o ne kokios šiandien biudžeto galimybės. Tačiau tokiai tvarkai reikalingas švediškas ekonomikos stabilumas ir politikų atsakingumas.
Bet ir su apskaitos vienetų sistema galima elgtis ne blogiau: tai rodo Vokietijos pavyzdys, kur būtent tokia sistema užtikrina ne mažesnes pensijas negu Švedijoje. Juo labiau, kad apskaitos vienetų sistema turi svarbią interkohortinio teisingumo savybę, kurios gali neturėti „virtualių sąskaitų“ sistema.
Imkim du pensininkus, kurių amžius skiriasi 10 metų, o jų darbingo gyvenimo laikotarpio uždarbis, lyginant su šalies vidutiniu, buvo toks pats. Todėl abu yra surinkę tą patį skaičių pensijos „taškų“, ir jų pensijos visada bus vienodos, kaip besikeistų „taško“ vertė. Tačiau „virtualių sąskaitų“ sistemoje jų sukauptos sumos būtų labai nevienodos: jaunesniojo ženkliai didesnė, nes atlyginimai, o todėl ir įmokos nuolat didėja.
Paskutinio iki pensijos darbo dešimtmečio jaunesniojo sumokėta suma tikrai didesnė už vyresniojo pirmojo darbo dešimtmečio metu sumokėtą sumą (likusieji laikotarpiai sutampa). O jei sukauptos nevienodos sumos, tai ir pensijos gali skirtis. Ilgainiui anuitetinė išmoka gali būti indeksuota vyresniojo ar jaunesniojo naudai ar nenaudai.
Gerai veikianti „virtualių sąskaitų“ sistema gali būti specialiai modeliuojama taip, kad abu pensininkai gautų tą pačią pensiją, tačiau tai priklauso nuo politikų veiksmų ir norų, o „taškų“ sistema daro tai automatiškai.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos projekto „Iššūkiai gerovės valstybėms Lietuvoje ir Švedijoje“ rezultatus. No. S-MIP-17-130.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.