Jis visai nejuokavo – jis tikrai save laikė katinu, tai buvo visiškai rimta jo tapatybės dalis. Tam įrodyti jis ėmėsi visiškai realių veiksmų su savo kūnu: jį tatuiravo, darė plastines operacijas, prisiaugino katiniškus ūsus, pasikeitė akis, bandė prisiauginti uodegą, galiausiai planavo kūno transformaciją, kuri jam leistų vaikščioti keturiomis kojomis. Daugiau žr. čia.
Šiuo metu JAV gyvena žmogus (?), kurio trans- kelionė nesibaigė tik lyties pakeitimu iš vyro į moterį. Ji(s) save laiko reptilijų šeimos atstove, o kaip konkrečią tapatybę pasirinkusi būti daugiau mitine šios šeimos būtybe, t.y. drakone (konkrečiai, save vadina Tiamat Dragon Lady). Ji(s) taip pat visiškai nejuokauja – ji(s) tikrai save laiko drakone, tai yra visiškai rimta jo(s) tapatybės dalis. Kūnas ta linkme yra transformuotas, savo antraisiais tėvais ji(s) laiko tikras reptilijas, ir t.t. Daugiau žr. čia.
Tokių pavyzdžių yra gerokai daugiau, čia atrinkti tik keli.
Pagal analogiją su translytiškumu (transsexualism ar transgenderism; skirtumas tarp to bus atskleistas vėliau), tokį reiškinį galima vadinti transžmogiškumu (transhumanism; nors visgi tai nėra visai tikslu; dar geriau tiktų transgyviškumo (translivingbeing) sąvoka, t.y. nuo gyvis ar gyva būtybė).
Bent kol kas žmonija šių transformacijų ir tapatybės krizių/problemų/sutrikimų nelinkusi traktuoti rimtai. Ypač pripažinti šių žmonių tapatybes – juos iš tikrųjų laikyti katinu arba drakone (pavyzdžiui, pase tuomet galėtų atsirasti tokie tapatybės įrašai „katinas“ arba „drakonė“, aišku, tuomet iš karto kiltų kitų juridinių problemų, pvz., kiltų klausimas, ar jiems begalioja žmogaus teisės?).
Kol dar mus charakterizuoja kažkokie sveiko proto likučiai, mes nekalbame apie kokią nors gyvos būtybės tapatybę (living-being identity) savęs pačių atžvilgiu.
Kita vertus, ką čia žinai, gal technologijos kada nors leis žmogui pavirsti į, pavyzdžiui, kentaurą, prieš tai su juo susitapatinus, bet jeigu mes supratome, kad sukurti žmogų technologiškai (pvz., klonuoti) yra neetiška, tuomet kur yra žmogaus perkūrinėjimo ribos?
Grįžtant į dabartį, klausimas kyla toks – koks yra mokslinis/loginis skirtumas tarp transžmogiškumo ir translytiškumo kaip tapatybės problemų? Kad būtume nuoseklūs, visų pirma nuo viso to atskirkime tarplytiškumo (intersex) reiškinį – tai yra tai, kas nepatenka į mūsų analizės akiratį.
Yra žmonių (jų labai nedaug), kurie gimsta su aiškiai išreikštomis dviejų lyčių ypatybėmis.
Jų problemos yra visiškai atskiras laukas. Translytiškumo atveju kalba eina apie situaciją, kai žmogus gimsta su aiškiai išreikštomis vienos lyties ypatybėmis, tačiau jaučiasi tarsi ne į tą kūną papuolęs lyties prasme.
Fiziologine prasme iš esmės jokių pagrindų tokiai jausenai nėra.
Kol kas rimčiausiai pagrindo translytiškumui ieškoma žmogaus psichologijoje. Tiesiog kažkas ten, mūsų galvelėje, atsitinka ne taip. Ūmai žmogus „praregi“, kad jis arba ji nėra tuo, kuo biologiškai yra, lyties prasme. Kodėl taip atsitinka, kas tai lemia? Čia ir esminė problema – kol kas aiškių atsakymų nėra.
Mokslininkai, kurių kompetencija psichologijos moksle abejoti neverta (kaip Harvardo universiteto psichologijos profesorius Steven Pinker ar Toronto universiteto psichologijos profesorius Jordan Peterson), yra skeptiški dėl to. Jie mažų mažiausiai nesutiktų, kad vien žmogaus sprendimo ar vien savęs laikymo kita lytimi (ar tapatinimosi su kita lytimi, laikymo tai savo tapatybės dalimi) pakanka nuspręsti, kad tas žmogus jau iš tikrųjų yra kita lytis.
Netgi yra legitimus klausimas, ar pakanka, kad jis ar ji imasi konkrečių transformacijos veiksmų su savo kūnu tapatybei įrodyti. Tarkime, ar transžmogių veiksmai su savo kūnu kaip tokie įrodo, kad jie iš tikrųjų yra katinas arba drakonė? (prie to dar grįšime vėliau).
Paaiškinimo, kodėl plinta skepticizmas tokių radikalių trans-idėjų atžvilgiu, reikėtų ieškoti fakte, kad jų ištakos yra visiškai ne psichologijoje (kitaip sakant, tai yra veikiau ne psichologija grįsta koncepcija). Jos yra postmodernizmo filosofijoje ir ypač radikaliojoje queer „teorijoje“. Galima apibendrinti, kad ši „teorija“ įgalina totalias abejones kone viskuo.
Prielaidos tam yra Michel Foucault mokslo kritikoje – mokslas jam buvo represinė galios ir prievartos struktūra, pradedant nuo elementariausios mokslo kalbos, kurioje operuojama tokiomis sąvokomis kaip tiesa, klaida, objektyvumas ar faktai.
Teigiama, kad taip mums primetamos tiesos, kažkas įvertinama kaip klaida, kaip esantis neobjektyviu, nepagrįstu faktais ir pan. Kaip bežiūrėsi, bet iš to seka tokios išvados – tiesos nėra (arba ji mums neprieinama), niekas negali būti vertinama kaip klaida, niekas negali būti vertinama kaip ojektyvu ar sujektyvu, nes tokie vertinimai yra tik represijos ir prievarta.
Galiausiai, net nėra aišku, ką reiškia teiginys, kad „tiesios nėra“? Kas tai yra: tiesa, netiesa, dar kažkas? Ar nuomonė, kurią privalu gerbti kaip ir absoliučiai visas kitas nuomones dėl visko?
Tai turi savo kuriozinių atspindžių radikalioje queer „teorijoje“, kai jis vis dar bando būti tarsi moksliška. Kaip rašo Pluckrose ir Lindsay, „kadangi pagrindinis queer teorijos požymis yra tai, kad ji priešinasi kategorizavimui ir nepasitiki kalba, su ja apskritai yra sudėtinga dirbti. ...
Straipsniai, kuriuose naudojama queer teorija, paprastai pradeda nuo [pačios queer] idėjos analizės, jos suprobleminimo queer (arba queer‘inimo ar genderfuck‘inimo) būdais, ir galiausiai priėjimo prie išvados, kad čia negali būti jokių išvadų. ... [Kitaip sakant] Queer teorijos nenuoseklumas yra jos vidinė savybė, o ne taisytina klaida“ (Helen Pluckrose ir James Lindsay, Cynical theories: How Universities Made Everything about Race, Gender and Identity – and Why This Harms Everybody (2020), p. 95; toliau – P&L).
Žinoma, nėra taip, kad queer teorijoje visiškai nebūtų moksliškai adekvačių idėjų. Pavyzdžiui, kad socialinės-kultūrinės aplinkybės vienaip ar kitaip lemia mūsų supratimą apie lytiškumą, kad atitinkamos su tuo siejamos rolės ar manifestacijos gali priklausomai nuo to keistis, kad tam tikros savybės gali būti stereotipiškai asocijuojamos su viena ar kita lytimi, kad tie stereotipai gali keistis tiek laike, tiek erdvėje ir gana radikaliai ir t.t.
Ta prasme queer teorijos įvestas „gender“ kaip su lytimi (viena ar kita) stereotipiškai siejamu rolių supratimas yra visiškai suprantamas. Niekas rimtame moksle dabar nėra griežtas/radikalus biologinis esensialistas. Vietoje to, dabar „kone kiekvienas sutinka, jog tam tikra kombinacija žmogaus biologijos ir kultūros eina kartu sukurdamos lyties, lytinės tapatybės ir lytiškumo (sex, gender and sexuality) išraiškas“ (P&L, p. 96).
Bet – ir tai yra esminė problema – „tai nėra dominuojantis požiūris queer teorijoje“ (P&L, p. 96). Šios teorijos pamatuose esantis Foucault-Butler tipo postmodernizmas lemia, kad joje įsivyravo radikalaus socialinio konstruktyvizmo nuostatos, pagal kurias biologinis esensializmas atmetamas visiškai. Vietoje to teigiama, kad lytis yra visa apimtimi socialiai-kultūriškai determinuota, o kadangi socialinis-kultūrinis pamatas savo esme yra kintantis, lytis tampa visa apimtimi takia kategorija.
Galiausiai tai leidžia eiti prie lyties (kaip sex) sąvokos visiško atsisakymo ir atitinkamos žmogaus prigimties neigimo (Judith Butler: „galbūt konstruktas pavadinimu „lytis“ (sex) yra lygiai taip pat kultūriškai konstruojamas kaip ir socialinė lytis (gender); iš tikrųjų, galbūt tai visada buvo tik socialinė lytis“).
„Lytimi“ visa apimtimi lieka tik jos tapatybė kaip tokia (vadinamoji gender identity), skylanti į tiek jos apraiškų/manifestacijų, kiek leidžia žmogaus fantazija, belieka tik diskutuoti, kiek jų gali būti – trisdešimt, penkiasdešimt, o gal šimtas?
Taip postmodernaus mintijimo rezultatas tampa dar kraštutinesnis nei tradicinis translytiškumas (tik ar nebus taip, kad ši minties srovė, neigdama kone viską, tuoj viskam uždės etiketę tradicinis?) – žodis trans- pradeda žymėti ne trumpą greitkelį tarp dviejų lyčių, bet ilgą vingiuotą kelią, su begale vis kitokio „gender‘io“ stotelių kiekviename vingyje.
Translytiškumą (transsexualism) keičia translyttapatybiškumas (transgenderism) [šiame tekste toliau visgi bus vartojama sąvoka translytiškumas, minėtas lietuviškas vertinys kol kas būtų tikrai labai neįprastas].
Queer‘iškas tapatybių kaleidoskopas išsiskleidžia tarp dviejų cis- priešdėlių, kategorizuotų ir į pačius pakraščius nustumtų tradicinių lyčių, kurias nevengiama ir menkinti kaip neįdomią, vienodą ir iš stereotipų neišsivaduojančią pilką masę (kaip cis- asmenis žyminti vėliava paprastai pateikiamas pilkų atspalvių variantas, taip supriešinant tai su spalvingąja vaivorykštės vėliava).
Šiuo metu vienas garsesnių šios keistos žmogaus tapatybės krizės kritikų, Douglas Murray (beje, homoseksualus ir liudijantis LGBTQ+ bendruomenės vidinius skilimus), taip aprašo JAV Translyčių sveikatos profesinės asociacijos tariamai mokslinę konferenciją, kurioje kalbą sakė tokia dr. Olson-Kennedy: „vienas iš keistų dalykų dėl to yra tai, kad iš auditorijos reakcijos konferencijoje ... seka, jog Olson-Kennedy nekalba ‚profesionalų‘ susirinkime, bet [kalba tarsi] kongregacijai. Yra aptariamos fiksuotos idėjos. Yra aukštinamos fiksuotos vertybės. Ir fiksuotos tezės yra išstatomos, išjuokiamos ir atmetamos.
Auditorija nesėdi ir nesiklauso ir tada neužduota klausimus kaip [tikroje] akademinėje ar profesionalų konferencijoje. Jie linksminasi, juokiasi, purkštauja ir ploja taip, kad tai labiau nei bet kas primena krikščionių ... susirinkimą [čia tik reiktų pridėti, kad krikščionių susirinkimuose paprastai niekas ir nesideda esantys mokslinėje konferencijoje]“ (Douglas Murray The Madness of Crowds: Gender, Race and Identity (2019), p. 226-227; toliau – Murray).
Kita vertus, galima tai lyginti ir su kokios politinės partijos suvažiavimu. Viena iš radikaliosios queer teoretikių Gayle Rubin yra teigusi ir taip: „mes turime tikėti, kad lytis, lytinė tapatybė ir lytiškumas yra socialiniai konstruktai ne todėl, kad tai yra būtinai tiesa, bet todėl kad juos yra lengviau politizuoti ir taip reikalauti pokyčių“ (P&L, p. 99).
Taigi, atrodo, kad čia neina jokia kalba apie ramų ir nuoseklų mokslą; labiau norisi galvoti tarybinių laikraščių antraščių kategorijomis: „visų šalių genderfuck‘intojai vienykitės!“, „queer’izmo šmėkla sklando po Europą!“.
O ramiojo mokslo srityje kol kas yra gerokai daugiau klausimų nei atsakymų. Kaip teigia Murray, tiesiog esama žmonių, „kurie dėl priežasčių, kurių mes nė nepriartėjome suprasti, [tiki], kad jie gyvena ne savo kūne. Jų smegenys jiems sako, kad jie yra vyras, bet jų kūnas yra moters. Arba atvirkščiai. Lygiai taip pat, kaip mes nežinome, kas, jeigu iš viso kas nors, tai gali lemti, mes vis dar neturime nei menkiausios idėjos, kaip tai yra dažna. Nėra įrodyta jokių reikšmingų psichologinių skirtumų tarp trans- ir ne-trans- žmonių“ (Murray, p. 195-196; kursyvai TB).
Visgi tai kažkokiu būdu Vakaruose išplito ir įsitvirtino. Bet kokiu? Tikrai ne vien miglotais radikaliojo postmodernizmo išvedžiojimais remiantis – bandyta ir paprasčiau. Pradžioje buvo pasitelktas gailesčio argumentas – buvo teigiama, kad su tokia tapatybės krize susidūrusio žmogaus, kuris tiesiog liudija ar tiki (Murray vartoja žodžius testimony arba believe), kad yra ne savo lyties kūne, reikėtų pagailėti ir padėti pasikeisti lytį, nes jis/ji juk kenčia.
Šis argumentas buvo sustiprintas teiginiu, kad 41 proc. ne savo lyties kūne besijaučiančių asmenų linkę į savižudybę.
Vis dėlto, pradedant nuo pastarojo aspekto – vėliau šios „statistikos“ mokslinis patikimumas kvestionuotas. Bet labiausiai problemą kėlė tai, kad kažkieno jausena kažkuo esant ir net grasinimai savižudybe, jeigu ta jausena nebus pripažinta tikrove, savaime nėra pakankamas mokslinis pagrindas atitinkamą tapatybę, kurią jaučiama turint, pradėti laikyti tikrove.
Na pavyzdžiui, pradžioje minėtas žmogus-katinas juk taip pat kentėjo, kad jo tapatybės nepripažino, kad jis buvo atstumtas, nepriimamas į lėktuvus ar į darbą; tačiau vien tai veikiausiai nei vieno iš mūsų nepriverstų pradėti iš tikrųjų jį laikyti katinu.
Ir net jeigu atsirastų šimtas tokių žmonių-katinų ir jie visi prisidėtų prie savo smilkinių pistoletus su grasinimu „pripažinkit/laikykit mus katinais, kitaip nusišausime“ – net ir tai nebūtų pagrindas juos pradėti laikyti iš tikrųjų katinais.
Todėl ieškota labiau su realiu pasauliu susijusių pagrindų. Pirmiausiai buvo nusitaikyta į pavyzdžių įvairiose kultūrose paiešką. Tokia argumentavimo ir įtikinimo strategija yra sena ir gerai žinoma, jos forma – „žiūrėkite, ir kiti taip daro, tai tiesiog egzistuoja, to yra pakankamai daug“ ir pan. Buvo „atrastos“ Indijos Hijra, Samoa salų Fa‘afafine ir daug kitų pavyzdžių.
Daugelyje atvejų visgi buvo svarbūs kiekvieno iš jų tam tikri unikalumai, kurie ne visada buvo imami domėn, ypač jeigu tai galėjo prieštarauti inkorporavimo į pavyzdžių aruodą ideologijai.
Imkime kad ir Indijos Hijra žmonės, kurie dažnai pristatomi kaip „trečioji lytis“. Tačiau veikiau tai yra tik labai išskirtinė lytiškumo manifestacija, kurios atrama yra Indijos religijoje, ypač Majos koncepcijoje.
Pagal ją fizinis (tame tarpe ir biologinis) pasaulis laikomas netikru ir nereikšmingu. Ja remiantis Hijra žmonės visiškai, vadinkime, išreikšmina ir tuo neigia savo biologinį lytiškumą ir leidžia tiek sau, tiek kitiems su juo elgtis bet kaip. Tai yra tikrai radikali a-lytinė (kai lytį laikome biologine duotybe) tapatybė.
Tačiau tiek, kiek fizinis/biologinis pasaulis jiems ir mums visiems apskritai egzistuoja, tiek jie jame neneigia ir savo buvimu apskritai nepaneigia biologinio lytiškumo ir atitinkamo lyčių bipoliariškumo.
Kitas pavyzdys yra Afrikos Wodaabe genties Gerewol ritualas, kuriame lytiškumo manifestacijų prasme iš mūsiškosios perspektyvos viskas yra tarsi susikeitę vietomis – vyrai spalvingai išsidažo veidus ir kūnus, išsikvepina ir apsirengia spalvingais labiau moteriškais drabužiais, tada šoka ir dainuoja prieš moteris bei taip jas vilioja, o pastarosios ramiai ar net rūsčiai juos stebi ir renkasi sau porininką. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad šioje gentyje neigiamas lyčių prigimtinis pobūdis ir bipoliariškumas, šių išskirtinių lytiškumo manifestacijų jie nelaiko kažkokiomis dar atskiromis „lytimis“.
Bet be to, kad tokie elgesio pavyzdžiai kultūrose apskritai moksline prasme neįrodo atitinkamos tapatybės tiek realumo, tiek priimtinumo – žmonės istorijos bėgyje daug ką ir pakankamai universaliai yra darę, kas dabar mums nėra nei teisinga, nei priimtina (pavyzdžiui, vergovė, įvairios religinės praktikos, kaip gyvūnų ar net žmonių aukojimai, ir pan.) – būtent Gerewol ritualo pavyzdys nukreipia link kito bandymo tarsi realistiškiau pateisinti translytiškumą.
T.y. buvo nusitaikyta būtent į elgesio stereotipus kaip lytiškumo determinantą, nors – visiškas paradoksas – jų (stereotipų) tokią ypatybę juk reikėjo paneigti bendrajame ideologiniame kontekste.
Todėl čia buvo pritaikyti dvigubi standartai – bendrai/daugumai buvo paaiškinta, kad tai, jog „vyrai nešioja kelnes“, o „moterys mezga“, yra lyčių stereotipai/vaidmenys, o tai reikia atsieti nuo lytiškumo determinavimo, nes ir moterys gali nešioti kelnes, ir vyrai – megzti. Ir dauguma tai be problemų priėmė.
Vis dėlto translytiškumo sferoje atsitiko kitaip – jeigu vyras užsidėjo sijoną ar pasidažė, tuomet buvo pradėta galvoti, ar tos vyro smegenyse viskas gerai ir ar jis yra savo kūne? Juk sijono nešiojimas ir dažymasis toks moteriškas.
Taigi, šioje srityje stereotipai buvo pradėti traktuoti kaip tos tikrosios lyties indikatoriai (nekalbant jau apie įvairių stereotipų fragmentizavimą ir to panaudojimą sugalvoti ir daugiau „lyčių“, kas atsitinka radikaliojoje queer ar transgender teorijose).
Kita vertus, prisiminus radikaliosios queer „teoriškumą“, gal tai nestebina; juk čia, taip sakant, „anything goes“, bele tam kartui tinka.
Anot Murray, galima įžvelgti daug situacijų, kai tapatybės krizės priežastys gali būti paaiškinamos visiškai aiškiais ir su realybe labiau susijusiais veiksniais. Pavyzdžiui, problemos vaikystėje, kai tėvai norėjo vienos lyties vaiko, o gimė kitos ir jie į tai atitinkamai sureagavo.
Kitas galimas veiksnys yra vienišumas, noras atkreipti į save dėmesį, ko šiuolaikinėje į ekranus sulindusioje visuomenėje tik daugėja. Arba Murray, kaip homoseksualus autorius, mini su homoseksualių žmonių bendruomene tiesiogiai susijusią galimą priežastį – gal tam tikri homoseksualūs vyrai tiesiog neranda kitų būdų, kaip realizuoti savo homoseksualumą, ypač kalbant apie prieigą prie to pačios lyties partnerių, kaip tik pasikeisdami lytį?
Gal jų galutinis tikslas nėra lyties pakeitimas kaip toks, o pilnavertiškesnis savo homoseksualumo realizavimas, kurio jie siekia lyties pakeitimu?
Bet liūdniausia ir praktiškai problemiškiausia visame tame, kad pastaruoju metu ypač daugėja istorijų, kai dėl lytinės tapatybės, taip sakant, apsigalvojama ir jau būna per vėlu, hormonų terapija padariusi savo, tam tikri organai pašalinti, prokreacijos galimybių nebėra.
Tai yra tragiški likimai ir istorijos, kurių pilnas internetas, apie jas pasakojama Murray ir kitose knygose. Dabar į tai vis labiau atkreipiamas dėmesys, pradedami duoti ieškiniai į teismus, ir atrodo, kad po truputi šioje srityje pradedame elgtis atsargiau.
Tampa aišku, kad šį reiškinį būtina vertinti holistinėje viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje, o ne džiugiai reaguojant į pirminius būsenos pagerėjimus, kuriuos neišvengiamai sukelia atitinkamų preparatų vartojimas.
Kita vertus, taip pat bandoma parodyti, jog tokių apsigalvojimo atvejų yra nedaug. Pavyzdžiui, gali būti nurodoma į tokį „tyrimą“. Tačiau atidžiau pažvelgus tampa akivaizdu, kad tokie ir panašūs tyrimai yra problemiški. Visų pirma, jie atliekami atitinkamų klinikų, kurios nėra nešališkos šiame kontekste, nes joms tam tikri rezultatai būtų nepalankūs.
Taip pat tyrimuose ignoruojamas faktas, jog dėl savo lytiškumo apsigalvojantys asmenys į tokias klinikas gali apskritai nebenorėti grįžti ir tai net labiau tikėtina, ypač turint omenyje, kad tai yra labai privati ir diskretiška sritis. Galiausiai, situacija šioje srityje yra kintanti, tendencijos yra būtent pastarųjų metų.
Nepilnamečiai ir vaikai yra atskira tema šiame kontekste. Ne viename moksliniame tyrime įrodyta, kad vaikams iki tam tikro laikotarpio lytiškumo pasaulis ir su juo siejami stereotipai yra iš esmės tas pats, kas šunims spalvos. Tai, kad mergaitė pradeda žaisti su mašinėlėmis, ar berniukas su lėlėmis ta prasme iš esmės nieko nereiškia. Be to, kad, kaip minėta, tai yra tie patys stereotipai. Bet štai čia buvo pereita nuo vieno kraštutinumo prie kito.
Anksčiau, jeigu mergaitė pradėdavo žaisti mašinėlėmis, tai paprastai būdavo nutraukiama, nes mat, ne mergaitiška tai. Dabar kaip ir supratome, kad su tuo viskas yra gerai, t.y. ji kaip mergaitė visai gali žaisti mašinėlėmis. Bet translytiškumo kontekste visgi ties tuo nesustota, nes šiame kontekste pasirodė, kad biologinės mergaitės žaidimas mašinėlėmis gali būti ženklas, jog gal ji(s) visai ir ne mergaitė? Juk žaidimas mašinėlėmis toks vyriškas.
Tai gal tuomet ir atidedame brendimą neaiškiais vaistais tam gal-berniukui jau nuo kokių septynerių metų ... (taip turbūt niekada neatsiras pakankamai mergaičių, kurios norėtų stoti į mechaniką). Aišku, galbūt nėra remiamasi vien tuo, bet ar tai apskritai gali būti kriterijumi?
Visgi duomenų apie sprendimų priėmimų kriterijus atitinkamose klinikose nėra daug. Kuo tiksliai remiamasi sprendžiant, ar nepilnametis yra ne savo biologinės lyties kūne, iki šiol nelabai aišku.
Tai, kad sprendimai yra moksline prasme kvestionuotini, demonstruoja naujas 2020 metų Anglijos teismų sprendimas, kuriame nutarta, jog brendimą stabdančių medikamentų naudojimas vaikams iki 16 metų yra negalimas, nes yra mažai tikėtina, kad jie gali duoti prasmingus sutikimus šioje srityje.
Neseniai ir The Economist publikavo bendresnį su tuo susijusį straipsnį: „Vienas greičiausiai plintančių sutrikimų tarp vaikų temdomas nežinomybės – brendimą slopina iki galo neištirtais vaistais“. Be to, kad jame paaiškinama, kiek visus šiuos procesus temdo nežinomybė, jame taip pat aiškiai parodoma, kad po visu tuo yra ir verslo interesai.
Turbūt nesunku suprasti, kad atitinkamam verslui ten minimas sutrikimų plitimas yra naudingas.
Kaip bežiūrėsi, visas šis nuo žmogaus biologijos radikaliai atskirtos lytinės tapatybės reikalas nestokoja problemų, prieštaravimų ir deklaratyvumo, kurio pagrįstumas mažų mažiausiai miglotas.
Todėl bet kokios šios srities reguliavimo iniciatyvos turi būti lydimos deramo atsargumo, sveiko proto, įsiklausymo į vis augantį kritinį diskursą to atžvilgiu ir jame reiškiamus perspėjimus.
Visai pabaigai noriu pabrėžti, kad šiuo tekstu nesiekiu nieko žeminti ar įžeisti. Straipsnio tikslas yra atskleisti, išryškinti ir kelti šios srities problemas, kurių yra ir kurių kėlimas bei vieša diskusija dėl to, vis dar tikiuosi, yra saugoma žodžio laisvės paradigmos.
PS Baigęs šį tekstą užėjau tokį interviu. Gal Debbie Hayton pozicija gali būti labiau sveiko proto kompromisas šioje srityje?