Štai, kad ir ši, iš pirmo žvilgsnio miglota, situacija vienoje Vilniaus progimnazijų. Vis dėlto, vertinant bendrą ugdymo būklę Lietuvoje, kyla paprastas klausimas: kas nutiko Lietuvos švietimui? Koks vaidmuo tenka mokykloms ir mokytojams? Ką turėtume suvokti ir ką svarbu saugoti?

Pradėsiu nuo vienos citatos iš švedų psichiatro ir rašytojo Davido Eberhardo fundamentalaus veikalo „Vaikų įkaitai“, griaunančio tariamą vaikų auklėjimo/ugdymo/mokymo/rengimo gyvenimui „paradigmą“: „Stebėtina, kiek daug [mokytojų], dirbusių ne vieną dešimtmetį, vis dažniau kaltinami įvairiomis smurto formomis – smurto, kuriuo anksčiau mokiniai nė sapnuose nebūtų sapnavę dėl visiškai neaiškių priežasčių apkaltinti savo mokytojų.

Arba visa mokytojų karta staiga tapo seksistiškai mąstančiais, agresyviais, piktavaliais ir smurtaujančiais nusikaltėliais, arba tai ženklas, kad vaikų auklėjimas aiškiai tapo visiškai nevaldomas.

Didžiojoje Britanijoje daugybė mokytojų tvirtina buvę neteisingai apkaltinti visomis įmanomomis smurto formomis...

Pripažintiems geriems mokytojams be „teismo“ uždraudžiama dirbti mokykloje, vos tik kuris nors mokinys pasijunta skriaudžiamas. Ir panašu, kad priešingu atveju tai netaikoma. Prieš pat prasidedant 2013 m. pavasario semestrui buvo pranešta apie Švedijos mokytojus, kuriems mokiniai nuolat grasina, taip pat juos sumuša“.

Viena svarbiausių šios švietimo sistemos krizės priežasčių yra ta, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo sprendimus priimame skubotai, neapgalvotai, be rimtesnių diskusijų, pasikliaujant vos ne pirmais pasitaikiusiais „ekspertais“. Nuolat eksperimentuojame su švietimo sistema ir su vaiko ugdymo sampratomis bei, dar svarbiau, su teisiniu to reguliavimu ir įtvirtinimu.
Tomas Berkmanas

Tam tikra prasme pakaktų ir šios citatos – ja būtų galima baigti šį komentarą ir palikti Lietuvos visuomenei, ypač mokytojams, apie ją medituoti. Tik prieš miegą ji veikiau ne ramintų, o kaip tik neleistų užmigti.

Klausimas ne tik tas, ar mes – Lietuva, jos visuomenė, ypač mokytojai, tėvai, dėstytojai ir jų ugdomi vaikai – čia save atpažįstame. Neabejoju, kad visuose ugdymo etapuose (nuo šeimos iki universiteto) D. Eberhardo idėjų atpažinimo yra daug. Visgi kaip išėjo, kad šitaip nuklydome, ir kaip galėtume rasti kelią atgal?

Viena svarbiausių šios švietimo sistemos krizės priežasčių yra ta, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo sprendimus priimame skubotai, neapgalvotai, be rimtesnių diskusijų, pasikliaujant vos ne pirmais pasitaikiusiais „ekspertais“.

Nuolat eksperimentuojame su švietimo sistema ir su vaiko ugdymo sampratomis bei, dar svarbiau, su teisiniu to reguliavimu ir įtvirtinimu. Kita vertus, to seno, bet veikiančio dviračio atžvilgiu eksperimentavo vos ne visas pasaulis, ypač Vakarų – todėl vėl nepulkime į mums būdingą nepilnavertiškumą, nes mes, lietuviai, tikrai nesame unikalūs su savo nesėkmėmis šioje srityje.

Kalbu apie tai, ką D. Eberhardas bendrai vadina „pirmine mokyklos idėja“, kuri prieš 20–30 metų buvo dar gyva daugelyje šalių.

Dideli problemų mastai ryškėja faktiškai visur. Išimtis yra Suomija (kuri, beje, yra išimtis ir Skandinavijoje), bet jos didžioji sėkmės paslaptis nemenka dalimi yra ta, kad jie išlaiko tradiciją, o eksperimentuoja tik ten, kur įžvelgia, tikrąja to žodžio prasme, racionalų grūdą (bet čia atskira plati tema).

Tačiau mes, kaip šalis, kuri buvo okupuota 50 metų, turime ir savitą problemą – perdėtą susižavėjimą ir pasitikėjimą žmonėmis, kuriuos D. Eberhardas vadina pseudo-ekspertais.

Kitaip sakant, mes kažką priėmėme vien dėl to, kad tai pasakė toks („Vakarų“) ekspertas, o visi loginiai ar racionalūs tos „išminties“ apmąstymai buvo tiesiog atidedami į šalį.

Kita vertus, tikrai nesakau, kad nereikia remtis ekspertais – tačiau esmė ta, kad jie tokiais ir turi būti. D. Eberhardas aiškiai parodo, kiek daug tų pseudo-ekspertų idėjose buvo mokslu visiškai nepagrįstų idėjų ar ideologijų, suformavusių tariamą „paradigmą“, kurios dėka dabar auga arba jau užaugo egocentrikų karta.

Įsivaizduokime D. Trumpą kaip mokytoją dabartinėje Švedijos ar Lietuvos mokykloje. Jis, veikiausiai, jau antrą dieną būtų išmestas iš mokyklos, jeigu ne blogiau – atsidurtų tardymo izoliatoriuje, nes skėlė antausį mokiniui, kuris, beje, manydamas, kad taip pat nestokoja išminties, išdrįso suabejoti didžia ir neprilygstama mokytojo išmintimi.
Tomas Berkmanas

To kontekste į galvą ateina Donaldo Trumpo pasisakymas socialiniame tinkle „Twitter“: „In my great and unmatched wisdom“. Tai sunkiai išverčiamas pasakymas, kuris lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Remiantis mano didžia ir neprilygstama išmintimi“. Bet ar mes neauginame tik taip save vertinančių žmonių kartos? Juk ateis laikas (jeigu jau neatėjo), kai jie valdys valstybes, spręs teisinius ginčus, valdys bankus, dirbs atominėse elektrinėse...

Beje, net nežinau, kaip būtent egocentriško tipo asmenybės galės būti mokytojais, ypač tokioje iškreiptoje dabartinėje „paradigmoje“, kurioje vaikų, o ne mokytojų, išmintį labiau linkstama laikyti didžia ir neprilygstama?

Įsivaizduokime D. Trumpą kaip mokytoją dabartinėje Švedijos ar Lietuvos mokykloje. Jis, veikiausiai, jau antrą dieną būtų išmestas iš mokyklos, jeigu ne blogiau – atsidurtų tardymo izoliatoriuje, nes skėlė antausį mokiniui, kuris, beje, manydamas, kad taip pat nestokoja išminties, išdrįso suabejoti didžia ir neprilygstama mokytojo išmintimi.

Tai ką daryti? Manau, kad dabar svarbiausia atgaivinti realią/tikrą diskusiją dėl to, kaip pas mus vėl kelti ir įtvirtinti mokytojo autoritetą.

Mažų mažiausiai turime pradėti dėl to objektyviai ar moksliškai pagrįstai kalbėti. Aišku, po to turi sekti sprendimai.

Čia pacituosiu tą patį D. Eberhardą. Šis psichiatras, suprasdamas, kad Švedijoje kuo skubiau reikia kelti mokytojų prestižą, pritraukti daugiau gerų mokytojų, kelia klausimą, kaip tai padaryti, bei iš karto atsako: „paprastas atsakymas – pakelti atlyginimus. Bet vien to nepakanka. Būtina siekti, kad mokytojai turėtų gerą darbo aplinką. Jiems taip pat reikia laiko mokyti, užuot rengus ataskaitas biurokratams. Mes privalome mokytojams suteikti daugiau galių, o norėdami tai padaryti, turime atimti galias iš tėvų. Be viso to, atimti valdžią iš vaikų. Deja, yra labai mažai žmonių, kurie išdrįstų tai padaryti“.

Pavyzdžiui: mokinys įžeidė ar, dar blogiau, fiziškai sužalojo mokytoją, tėvai prisiima atsakomybę su aiškiomis pasekmėmis.

Turime atsisakyti prezumpcijos, kad už viską atsako mokytojas arba, atvirkščiai, mokinys neatsako už nieką. Žinoma, reikia racionalios ir, svarbiausia, mokslu grįstos diskusijos.

Ir visiems auklėjimo ar pedagoginiame procese dalyvaujantiems (tėvams, mokytojams, dėstytojams) privalu perskaityti minėtą Švedijos autoriaus knygą. Joje yra dar daug kitko ir daug įdomaus. Nebūtina su viskuo sutikti, bet bent susimąstykime. Nors ir naivoka viltis, bet gal tai išjudintų pokyčius, kurie bent iš dalies būtų „pokyčiai atgal“, kitaip tariant, klaidų atitaisymas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (114)