Manau, kad vieną ir paskutinį kartą tam reikia padaryti galą, kadangi šis argumentas yra fundamentaliai ydingas. Pateikiu paaiškinimus, kodėl.
Pirmiausia, teiginys „tokia buvo kultūra“ yra stipriai apibendrinantis. Labiau buitinės jo formos yra „dauguma taip darė“ ar net „tai kad visi taip darė“.
Faktiškai jis uždeda juodą dėmę ant visų socialinių mokslų Lietuvoje ne mažiau kaip dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atstatymo.
Tai taip pat reiškia, kad bet kas, skaitantis to meto socialinių mokslų darbą, turi laikytis prielaidos, jog ten greičiausiai bus plagiato, nes juk „tokia buvo kultūra“. Tai jau tikrai per daug ir per radikalu. Galime klausti – ką tuomet daryti tiems, kurie tuo metu visgi sąžiningai dirbo?
Toks aiškinimas yra fundamentaliai neteisingas ir kitose srityse – t. y. ne socialinių mokslų, su kuriais ši tariama „kultūra“ labiausiai siejama – dirbusių mokslininkų atžvilgiu, nes tai diskredituoja ne tik vieną mokslo sritį, bet ir visą Lietuvos mokslą ir pažeidžia kitų mokslininkų lūkesčius.
Vėlgi, kartais pridedama, kad tokios „kultūros“ kitose mokslų srityse tarsi ir nebuvo (ar ne tokiu lygiu), ypač gamtos moksluose, kur visi žinojo, ką reiškia neplagijuoti.
Kaip jie turėtų jaustis, jeigu sąžiningai dirbo, atitinkamai siekė tam tikrų mokslinio darbo rezultatų, buvo įvertinti, o štai čia, kituose moksluose, buvo kažkokia tariamai kita „kultūra“ ir ten viskas buvo kitaip, nors tarsi visi vienodai vadinami „mokslų daktarais“, kiti net „habilituotais“?
Iš dalies tai galioja ir humanitariniams mokslams, nors jie dažnai imami į vieną bloką su socialiniais ir taip nukenčia dėl tokios „kultūros“ etiketės.
Antras mano argumentas siejamas su tuo, jog yra tam tikra teisė žinoti, kas yra konkretaus kūrinio autorius, kai tą kūrinį skaitai, su juo susipažįsti ir pan. Kitaip sakant, kaip man dabar to meto, tos tariamos „kultūros“ tekstus skaityti?
O gal jų iš viso neskaityti, visus „nurašyti“? Ar laikytis bendros prielaidos, kad ten visur yra plagiatas?
Kaip man žinoti, kur ten plagiatas, o kur kažkas tikrai to autoriaus? Kita vertus, kaip man kaip mokslininkui elgtis su tais tekstais, jeigu aš jais noriu pasiremti ir neįsivelti į etiškai komplikuotus reikalus, tarsi netapti viso to bendrininku?
Tarkime, aš skaitau tam tikrą to meto lietuvių socialinių mokslų srities mokslininko veikalą, parašytą lietuviškai, ir jame randu tariamai originalią mintį, kuri man visai tinka ir noriu ją pacituoti. Tai ir padarau savo straipsnyje anglų kalba (išverčiu mintį į anglų kalbą) ir nurodau į šį mokslininką, t. y. kad tai jo originali mintis. Tada mano straipsnį perskaito koks nors kitas mokslininkas iš JAV ir nustemba – „Palauk, juk tai mano mintis“.
Tada jis man parašo apie tai, paprašo paaiškinti ir aš atsakau „Žinai, pas mus tokia buvo / yra kultūra“... Kas čia svarbiausia – tas JAV mokslininkas mane taip pat priimtų kaip tos kultūros dalį, aš save iki jos nužeminčiau, nes juk jam sakyčiau „pas mus“. Aišku, taip pažeminčiau ir visą Lietuvos mokslą, daugelį sąžiningai dirbančių mokslininkų.
Trečia, apskritai, yra nemažai visokių su ydingais elgesio modeliais siejamų tariamų „kultūrų“, bet vien dėl to, kad jos daugiau ar mažiau išplitusios, mes nenustojame jų atitinkamai vertinti, persekioti ir už jas bausti, o ne kažkaip bandyti pateisinti, kad čia, suprask, „tokia kultūra“. Tarkime, atlyginimų mokėjimas vokeliuose ar PVM vengimas.
Vis dar turime šias problemas, jos nėra išspręstos, tačiau dedamos pastangos kovai su šiomis ydingomis praktikomis ir už tai baudžiama. Ir visur tokie persekiojimo procesai gali būti pasirinktiniai/atsitiktiniai, t. y. vadinamieji „susidorojimai“. Kartais dabartinių plagiato skandalų atveju sakoma, kad čia galimi susidorojimai, nes „rimtai pajudinus“ pasipiltų daugybė atvejų, tačiau „pajudinama“ tik kai reikia ir kas reikia.
Ką gi, teisės pasaulyje su pakankamai daug nusižengimų ar nusikaltimų rūšių taip būna – kažkas kažką įskundžia, „įduoda“ – ir kas iš to? Nusikalstamą veiklą visada bandoma nuslėpti, daug nusikaltimų neišaiškinama.
Bet kažkas kažką žino, įskundžia ir pan. Plagiatas čia tikrai niekuo nesiskiria nuo kitų teisės (Baudžiamojo kodekso 191 straipsnio apimtyje) ir tuo pačiu akademinės etikos pažeidimų. Jis turi visą įprastinę teisės pažeidimų specifiką – nuslėpk, įskųsk arba tiesiog būk susektas įprastine tvarka.
Norėtųsi reaguoti į dar vieną su tuo susijusį argumentą: gali būti apeliuojama į senatį, kad, tarkime, plagijuota buvo gana seniai. Tačiau mes kalbame apie etikos ar net teisės pažeidimus, kurie yra specifiniai savo socialinio poveikio reikšmingumu ir tęstiniu pobūdžiu.
Tai susiję su atitinkamo statuso, pavyzdžiui, mokslo daktaro ar profesoriaus, įgijimu ir po to atitinkama to statuso įgalinama svarbia socialine misija – šviesti visuomenę, ją ugdyti. Jeigu, sekdami suomių pavyzdžiu, mes švietimą laikytume pirmuoju valstybės prioritetu, tuomet tai apskritai be galo reikšminga ir turi tęstinį pobūdį (tarkime, apgynus daktaro disertaciją, esi daktaras iki gyvenimo pabaigos, dalyvauji šiame valstybės pirmo prioriteto procese).
Atitinkamai, kol esi daktaras, docentas ar profesorius, kol tokiu vadiniesi ir atlieki atitinkamą misiją, tavo mokslinių darbų, kurie leido įgyti ir išlaikyti atitinkamą statusą, senaties nėra ir negali būti. Mokslininkai, kurie nėra verti atitinkamų vardų (statuso), negali dalyvauti šiame pirmo prioriteto procese, tai kenkia visai valstybei, jos visuomenei ir ateičiai.
Na ir pabaigai: teiginys „tokia buvo kultūra“ savaime yra labiau spekuliatyvus, sunkiai įrodomas, o žodis „kultūra“ čia vartojamas mažų mažiausiai nekorektiškai (na, jeigu tai ne sarkazmas).
Vis dėlto, aišku yra viena – sąlygos tokiai tariamai „kultūrai“ atsirasti/egzistuoti arba, kitaip tariant, tam tikriems negeriems dalykams išvešėti, buvo gerokai palankesnės jau po sovietmečio, o ne jo metu. Taip yra todėl, kad sovietmetis savaime buvo kardinaliai kitokia socialinė-ekonominė aplinka, tuomet buvo visai kiti su mokslo sritimi susiję finansiniai srautai (pvz., akademiniame pasaulyje nebuvo tokio reiškinio kaip „projektas“).
Apskritai, visko pasaulyje tuomet buvo gerokai mažiau – universitetų, mokslininkų, tekstų, taip pat buvo kitas mokslininko statusas ir finansinis aprūpinimas, vyravo ideologija „Darbininkas – svarbiausia“ ir t. t. Tuo tarpu minėtoji „kultūra“ kaip masinis reiškinys galbūt ir galėjo susiformuoti visai kitoje ekonominėje aplinkoje, kai atsiranda visai kiti kiekiai (atitinkamai, kitokia konkurencinė aplinka), finansiniai srautai (kalba eina apie milijonus) ir jie pradeda veikti taip pat ir kaip „masalas“ prie jų prieiti nesąžiningais ar, apskritai, nusikalstamais būdais.
Aišku, tai yra spekuliacija – netikiu, kad dauguma mokslininkų ant šio masalo būtent taip „užkibo“, bet prie srautų priėjo sąžiningais būdais. Bet jeigu jau taip ir atsitiko, to tikrai nevadinčiau kultūra, tai būtų visiškai neleistina šio garbingo termino mutacija.
Kalbame apie reiškinius, kurie balansuoja ant etikos ir teisės pažeidimų ribos. Ir turėti omenyje reikėtų ne tik Baudžiamojo kodekso 191 str., bet ir, pavyzdžiui, 182 str. „Sukčiavimas“, atsižvelgti ne tik į plagiatą, bet ir daugiau grubių etikos pažeidimų, kurie prilygintini akivaizdžiai apgaulei (pvz., „prisirašymas“ kaip teksto autoriui visiškai jo nekūrus).
Ir jeigu tokiais – apgaulės – būdais sudaromos sąlygos sau prieiti prie valstybės ar ES išteklių/turto ir jį pasisavinti, nukonkuruoti kitus, kurie dirba ir konkuruoja sąžiningai, tai iš esmės niekuo nesiskiria nuo PVM vengimo schemų ar panašių nusikaltimų. Angliškai tai vadinama „baltųjų apykaklių nusikaltimais“ (anglų k. white collar crimes) ir šis įvardijimas akademiniame kontekste tik dar labiau tinka. Bet tai jokia ne kultūra, nebent tai sakome su akivaizdžiu sarkazmo prieskoniu.
Dėkoju VDU prof. hab. dr. Vilmai Žydžiūnaitei už išsakytas vertingas pastabas ir patarimus, rengiant šį tekstą.