Tomas Janonis. Aplinkosauga Lietuvoje: kuo brutaliau nusikalsi, tuo mažesnė tikimybė, kad nubaus

Pastarųjų savaičių rezonansinės naujienos rodo, kad Lietuvoje neturime nei efektyvios aplinkos apsaugos, nei statybų kontrolės. Mokesčių mokėtojai išlaiko tai užtikrinti turinčias valstybines įstaigas, tačiau panašu, kad jos negeba sutramdyti įžūlių pažeidėjų. Lyg to būtų maža, šias institucijas kontroliuoti turintis aplinkos ministras rezga planą atverti naują Pandoros skrynią valstybiniuose parkuose.

Giedriaus Kadziausko vadovaujamas Aplinkos apsaugos departamentas pastaruoju metu sulaukė labai daug kritikos. Ir pelnytai. Viena istorija sekė kitą. Štai nuo pradžių sliūkinau Molėtų rajone išvogto valstybei priklausančio miško istorijos pėdsakais.

Sodybos šeimininkas Marius, pričiupęs neteisėtus kirtėjus, pats bandė ieškoti teisybės valstybinių institucijų labirintuose, tačiau nesėkmingai. Jos nesugebėjo tarpusavyje išsiaiškinti, kam priklauso miškas ir kas turėtų tramdyti miško vagis. Neapsikentęs tokio abejingumo, Marius kreipėsi į mane. Jo informaciją apie miško vagystę lapkričio 29 d. perdaviau už tai atsakingam Aplinkos apsaugos departamentui, bet iki šiol aplinkosaugininkai dar nebaigė tyrimo, nenustatė, kiek neteisėtai miško iškirsta ir kokia žala gamtai padaryta. Nekonfiskavo pavogtos medienos. Nepaskyrė baudų. Aplinkosaugininkai tenustatė tik tiek, kad miškas kirstas neteisėtai. Ir viskas.

Tačiau labiausiai stebina aplinkosaugininkų pasiaiškinimai – jiems trukdo žiema ir sniegas. Esą neteisėtai nukirstą medieną išvežti iš miško žiemą nepatogu. Vis dėlto kiekvienas gamtininkas ir miškininkas pasakytų, kad žiema kaip tik yra tinkamiausias laikas medienos išvežimui. Kai yra įšalas, padaroma mažiausiai žalos miško paklotei.

Matydami tokį apsileidimą prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą, kurį vykdyti pavedė Policijos departamentui. Turiu vilties, kad įsikišus Prokuratūrai, neteisėti kirtėjai sulauks atpildo.

Kaip jau minėjau, informaciją apie šį atvejį G. Kadziausko vadovaujamiems aplinkosaugininkams perdaviau lapkričio 29 d., o vasario 1 d. paklausiau, kas per tą laiką nuveikta.

Aplinkos apsaugos departamentas iki šiol taip ir nerado laiko atsakyti į mano klausimus, tačiau vasario 7 d. apie šį atvejį jis išplatino pranešimą spaudai. Tik priminsiu, kad Lietuvoje galioja Visuomenės informavimo įstatymas, kuris numato, kad žurnalistui informacija turi būti suteikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę.

Departamentas apie šią įstatymo nuostatą, regis, nėra girdėjęs. Arba girdėjo, bet piktybiškai nesilaiko.

Taip pat kolegos žurnalistai iš 15min atliko labai gerą tyrimą apie tai, kad Lietuvoje nevaržomai siaučia atliekų surinkėjai, surinktomis atliekomis atsikratantys barbariškais būdais, pavojingais tiek gamtai, tiek žmogui. Panašu, kad tai, apie ką ilgus metus buvo garsiai kalbama, mokesčių mokėtojų išlaikomiems aplinkosaugininkams buvo naujiena.

Nemažiau chaoso ir kitoje Aplinkos ministerijai pavaldžioje įstaigoje – Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje. Iliustratyviausias pavyzdys – dvi neteisėtos statybos Žvėryne.

Apie tai, kad S. Moniuškos gatvėje statybos gali vykti neteisėtai, Eglės Kuklierienės vadovaujamai inspekcijai perdaviau dar rugsėjo 15 d. Informacija pasidalinau, bet kada bus atliktas patikrinimas taip ir nesulaukiau. Perklausiau. Tada gavau patikinimą, kad patikrinimą pavesta atlikti iki spalio 28 d. Tačiau iki šios datos jis nebuvo atliktas. Inspektoriai į vietą nuvyko tik lapkričio 9 d., tai yra praėjus beveik dviems mėnesiams nuo informacijos gavimo.

Ir tik vasario 10 d. gavau informaciją, kad tyrimai jau galutinai baigti. Praėjo beveik 5 mėnesiai.

Inspektoriai fiksavo pažeidimus ir nustatė, kad statybos vyksta neteisėtai. Todėl statybas sustabdė. Per tą laiką statybos gerokai pasistūmėjo. Jei rugsėjo mėnesį dar buvo tik karkasai, tai šiuo metu abu namai jau beveik stovi.

Vis dėlto Žvėryno gyventojai kreipėsi į mane pranešdami, kad net ir formaliai sustabdžius statybas, jie ir toliau mato darbininkus. Informaciją perdaviau tai pačiai Statybos inspekcijai, bet ir vėl tas pats delsimas – patikrins po 10 dienų. Per tą laiką statybos gali pasistūmėti dar labiau.

Kuo pavojingas toks delsimas? Kiekvienas neteisėtas vystytojas žino, kad kuo daugiau ir brutaliau nusižengsi, tuo mažesnė tikimybė, kad reikės griauti. Todėl visi taip ir skuba. Stato dieną ir naktį, kad nustačius pažeidimus namas jau stovėtų. Kaip rodo šis pavyzdys, dažniausiai tai ir pavyksta. Namas, nors ir neteisėtai pastatytas, bet jau stovi, jame jau gyvena žmonės, todėl tikimybė, kad jį reikės griauti – beveik nulinė.

Teismuose tuomet iškeliamas geležinis argumentas, kad griaunant bus padaryta didesnė žala, nes šeima neteks vienintelio savo būsto. Dažniausiai tai suveikia. Ir tai yra didžiausia paskata kuo greičiau baigti neteisėtas statybas.

Daug didesnė tikimybė, kad teks nugriauti neteisėtai pradėtos, bet dar nebaigtos statybos padarinius, nei pabaigtą ir jau gyvenamą namą. Todėl skubėti tikrai apsimoka. Šią schemą gerai žino ir Statybos inspekcija, todėl ji neskuba bėgti įvykiams už akių ir skubos tvarka fiksuoti pažeidimus.

Juk vėliau problema išsispręs savaime. Turbūt visiems geriau, įskaitant ir inspektorių, kai pažeidimai fiksuojami jau po fakto. Tada neteisėtas statytojas ramiai susimokės simbolinę baudelę ir bus surastas abi šalis tenkinantis sprendimas, kaip įteisinti neteisėtas statybas. Klausimas kaip ir baigtas.

Visi laimingi, tik ne apgauta visuomenė, dar kartą pamačiusi, kad laikytis įstatymų neapsimoka. Būtent tai labiausiai ir kerta per pasitikėjimą mūsų valstybe ir jos institucijomis.

Juk visi žino, kad NT kvadratinio metro kaina Žvėryne yra aukso vertės. Todėl baudos neteisėtiems statytojams – labiau nei juokingos, tik ir skatinančios nusižengti.

Beje, Žvėryno atveju statybos inspektoriai nustatė, kad vieną statybos leidimą Vilniaus miesto savivaldybė išdavė neteisėtai. Nustatyt tai nustatė, bet ar kreipsis į teismą, kad jis būtų panaikintas? Tokios informacijos Inspekcija man nesuteikė. Ir turbūt naivu tikėtis, kad kas nors imsis naikinti statybos leidimą, kai namas jau stovi? Kodėl, jau aptarėme.

Ką į tai šias institucijas turintis kontroliuoti aplinkos ministras Simonas Gentvilas? Turi planą, kaip galima dar labiau liberalizuoti Lietuvos saugomas teritorijas.

Ministras nutarė, kad saugomų teritorijų direkcijoms nėra būtinybės dalyvauti statybos leidimų išdavime. Jis mano, kad pačios savivaldybės galės vienašališkai išdavinėti leidimus. Kuo visa tai baigtųsi, turbūt nereikia nė sakyti.

Savivaldybėms mažiausiai rūpi, kaip atrodys mūsų nacionaliniai ir regioniniai parkai. Jau dabar matome, kokios vilos dygsta Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, kurie pavaldūs Vilniaus miesto savivaldybei ir kuriems savivaldybės vyr. architektas turi didžiulę įtaką.

Turbūt nenorėtume, kad privačių pilių rezervatais virstų visi Lietuvos valstybiniai parkai.

Bet ši idėja labai priimta NT vystytojams ir kai kuriems architektams, jau ilgus metus siūlantiems valstybiniuose parkuose atsisakyti tradicinės architektūros reikalavimų. Jų manymu, Kuršių nerijoje puikiausiai derėtų ir stiklinis pastatas, kitaip dar vadinamas, stiklainiu.

Ir dabar Aplinkos ministerijoje rastas sprendimas. Naikinti šiuos apribojimus ministrui piaro prasme nebūtų patogu, negražiai nuskambėtų. Tačiau daug patogiau parkams uždrausti dalyvauti statybos leidimų išdavime. Tada formaliai reikalavimai galios, bet praktiškai ne, nes niekas neprižiūrės, kaip jų laikomasi.

Gerai ir lobistams, ir ministrui, bet ar gerai visuomenei? Jos nuomonės, deja, niekas neklausia. Plačios diskusijos nėra. Diskusija, kaip atrodys gražiausios Lietuvos vietos, vyksta tarp ministro ir NT lobistų.