Tiek aš, tiek kitų redakcijų žurnalistai spalio pabaigoje kreipėmės į Seimo kanceliariją su prašymu suteikti informaciją, ar Seime lankėsi šiuo metu teisėsaugos akiratyje atsidūrę I. Trinkūnaitė ir V. Germanas, kuris šiuo metu yra sulaikytas. Jei lankėsi, kiek kartų ir kada ir kurie Seimo nariai išrašė leidimus patekti į parlamentą? Tačiau Seimo kanceliarija aiškino tokių duomenų neturinti ir pasiūlė kreiptis į Vadovybės apsaugos tarnybą.
Ir tai yra ganėtinai keista praktika šitaip stumdyti žurnalistus. Jei Seimas tokių duomenų neturi, jis galėtų iš tarnybos juos gauti ir tada pasidalinti su žurnalistais. Tokiu būdu būtų užtikrintas vieno langelio principas. O juo labiau keista, kad Seimas, nežino, kas ir kokiu tikslu lankosi jo patalpose. Gal Vyriausybė ir Prezidentūra taip pat nieko nežino apie savo svečius? Sunku suvokti, kad mūsų aukščiausi valstybės rūmai nežino ir net nenori žinoti, kas ir kada ten užsuka.
Ką gi, iš Seimo išgirdę, kad jie niekuo padėti negali, informacijos kreipėmės į Vadovybės apsaugos tarnybą, kuriai vadovauja Rymantas Mockevičius. Vadovo pareigas jis eina nuo 2013 m.
Tą pačią dieną žurnalistai greituoju būdu gavo atsakymą, kad tarnyba nieko neduos, nes „jūsų minimi duomenys sudaro ne viešo pobūdžio informaciją ir tretiesiems asmenims neteikiami“. Ir čia VAT susigalvoja naujadarą, kurio žiniasklaidos darbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra. Tai – „ne viešo pobūdžio informacija“. Kaip buvo sugalvotas toks apibrėžimas ir ką jis galėtų reikšti, tarnyba nedetalizavo.
Po tokio atsakymo kilo ažiotažas. Visuomenė tikrai turi teisę žinoti, ar Seime galėjo lankytis teisėsaugos akiratyje atsidūrę ir sunkiais nusikaltimais įtariami asmenys. Tai yra viešasis interesas, kurį bandoma brutaliai užgniaužti.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba išaiškino, kad žurnalistai turi teisę prašyti ir gauti šią informaciją. „Tokio pobūdžio informacija galėtų prisidėti prie visuotinai svarbios diskusijos viešojo intereso klausimu“, – teigė tarnybos atstovai.
Kilus viešam pasipiktinimui Vadovybės apsaugos tarnybos atstovai buvo pakviesti į DELFI TV laidą „Iš esmės“. Čia VAT atstovė Lina Sokol ėmėsi gesinti kilusį gaisrą ir aiškino, kad į žurnalistų paklausimus nebuvo rimtai žiūrima, nes esą jie buvo pateikti netinkamai: nebuvo oficialaus rašto, nepasirašyta elektroniniu parašu ir taip toliau ir panašiai.
Iš jos buvo galima suprasti, kad jei žurnalistai pasikreiptų dar kartą oficialiai, šią informaciją galbūt ir gautų. Tačiau reikia pabrėžti, kad kai tarnyba pirmą kartą atsakė į žurnalistų paklausimus, nė puse žodžio nebuvo užsiminta, kad žurnalistai kreipėsi ne taip, kad turėtų atsiųsti oficialų raštą ir jį pasirašyti el. parašu. Tokia versija pirmą kartą pasigirdo tik televizijos laidoje.
Taigi, praktika rodo, kad anksčiau žurnalistai ir tuo pačiu visuomenė gaudavo informaciją apie tai, kas ir kada įleido į saugomus valstybės rūmus vienus ar kitus asmenis. Tada tai nebuvo „ne viešo pobūdžio informacija“, kaip dabar bando aiškinti Vadovybės apsaugos tarnyba.
Net Seimo pirmininkės pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma laidoje patikėjo, kad jei žurnalistai atsiųs oficialų raštą, informaciją gaus. Tai jis žurnalistus ir ragino padaryti.
Po laidos filmavimo grįžau į savo darbo vietą ir nedelsdamas tarnybai surašiau oficialų raštą. Ir po kelių dienų gavau ilgą VAT atsakymą, kad tarnyba vis tiek nieko neduos. Motyvas labiau nei graudus: „Jūsų teisė gauti informaciją žurnalistikos tikslais nustatyta Lietuvos respublikos visuomenės informavimo įstatyme, tačiau atkreipiame Jūsų dėmesį, kad ji nėra absoliuti.“
Kai kas jau yra sakęs, kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti. Dabar iš VAT direktoriaus R. Mockevičiaus sužinojome, kad ir teisė gauti informaciją nėra absoliuti. Ir čia yra didžiulė bėda, kai oficialių tarnybų vadovai taip imasi aiškinti visuomenės informavimo teisę.
Ir čia kyla esminis klausimas: kodėl tuomet tarnybos atstovė L. Sokol kaip užsikirtusi plokštelė TV laidoje kartojo, kad žurnalistai negavo prašomos informacijos, nes ne taip suformulavo paklausimą? Kodėl ji ragino dar kartą siųsti paklausimus, jei iš anksto žinojo, kad informacijos vis tiek neduos? Ar tai nėra viešas pasityčiojimas iš žurnalistų ir iš visuomenės, kuri tikisi gauti atsakymą į jai rūpimą klausimą? Vien toks apgailėtinas elgesys vertas viešos kritikos.
Verta paminėti ir tai, kad L. Sokol bandė įtikinti žurnalistus, jog jie turi rašyti biurokratinius raštus, nors joks teisės aktas žurnalistų to neįpareigoja. Tai yra pertekliniai prašymai, kurie neturi teisinio pagrindimo. Ar tai nėra įgaliojimų viršijimas?
Ir šios informacijos negavo ne tik žurnalistai. Seimo socialdemokratų frakcija taip pat gavo R. Mockevičiaus atsakymą, kuriuo atsisakoma suteikti informaciją dėl galimų I. Trinkūnaitės ir V. Germano vizitų Seime. Tačiau ten nurodoma, kad tokia informacija galėtų būti suteikta Seimo etikos ir procedūrų komisijai, Seimo specialiajai komisijai ir kitoms laikinosioms ar tyrimų komisijoms.
Kai kas jau yra sakęs, kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti. Dabar iš VAT direktoriaus R. Mockevičiaus sužinojome, kad ir teisė gauti informaciją nėra absoliuti. Ir čia yra didžiulė bėda, kai oficialių tarnybų vadovai taip imasi aiškinti visuomenės informavimo teisę.
Ir šis atsakymas parodo Seimo vadovybę kamuojantį politinės valios stygių. Kas trukdė Seimo valdybai ar tai pačiai Etikos ir procedūrų komisijai kreiptis į VAT ir gavus informaciją ja pasidalinti su žurnalistais? Akivaizdu, jokio noro nebuvo.
Ir čia stabtelkime. Nors R. Mockevičius savo atsakyme socialdemokratams teigė, kad informacija galėtų būti suteikta tik Etikos ir procedūrų komisijai, Seimo narys Kęstutis Vilkauskas gavo tarnybos atsakymą, kuriame teigiama, kad pastaraisiais metais I. Trinkūnaitė ir V. Germanas Seime nesilankė. O dabar prisėskite: sužinoti, ar šie asmenys Seime nesilankė anksčiau nepavyks, nes tie duomenys jau ištrinti.
Čia yra visiškas nesusipratimas. Kaip duomenys apie vizitus Seime gali būti saugomi tik vienerius metus! Tai yra gerokai per trumpas laikas. Jau nekalbant apie tai, kad tų duomenų gali prireikti ir teisėsaugai.
Taigi, ateinantis naujasis Seimas čia galės parodyti lyderystę ir pademonstruoti politinę valią paraginant tarnybą rimčiau žiūrėti į žurnalistų paklausimus ir paskatinant VAT gerokai ilgiau saugoti duomenis.
Šis Seimas, akivaizdu, jau nieko nedarys. Taigi, žiūrėsime, kokią laikyseną užims naujoji valdžia, ar ji bus nusiteikusi nuolaidžiauti VAT vadovui R. Mockevičiui, o gal kaip tik stos viešojo intereso ir visuomenės teisės žinoti pusėn. Juk apskritai visi leidimai apsilankyti Seime galėtų būti skelbiami viešai.
Taigi, naujasis Seimas savo kadencijos pradžioje turės pirmą rimtą iššūkį ir bus labai įdomu stebėti, ar Seimo dauguma įveiks iššūkį ar tas iššūkis įveiks daugumą.
O kol laukiame naujojo Seimo sprendimų, prisiminkime tai, kad anksčiau visuomenę pasiekdavo informacija, kas ir kada į Seimą ar Vyriausybę įleisdavo tam tikrus asmenis, dėl kurių viešojoje erdvėje kildavo klausimų.
2021 m. didžiulis ažiotažas kilo, kai į Seimą buvo patekę mitingo prieš ribojimus nepasiskiepijusiems nuo koronaviruso dalyviai. Jie trukdė ir drumstė Seimo darbą. „Posėdžio metu žmonės vaikščiojo po koridorius, filmavo Seimo narių padėjėjus, laukė vienų ar kitų Seimo narių ar ministrų „rimtiems pokalbiams“ ar panašiai, mano akimis, tai trikdė darbą“, – tuomet sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Tačiau tada nekilo problemų sužinoti, kas išrašė leidimus patekti į Seimą. Labai greitai paaiškėjo, kad apie 70 vienkartinių leidimų išrašė tuometiniai Seimo nariai Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas, Aidas Gedvilas ir Dainius Kepenis.
Nemažas ažiotažas buvo kilęs ir 2023 m., kai po Seimo koridorius klajojo komikas Olegas Šurajevas. Kai kuriuos Seimo narius, jų pačių vertinimu, komiko elgesys žeidė, esą jis trikdė Seimo darbą.
Ir čia labai greitai paaiškėjo, kad leidimą jam patekti į Seimą išdavė Seimo narė ir ministrė Aušrinė Armonaitė. Kaip buvo skelbta žiniasklaidoje, po visuomenininko, komiko O. Šurajevo apsilankymo Seime jam neterminuotai apribota galimybė patekti į Seimą, o policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo elgesio.
Ir tai yra ganėtinai keista praktika šitaip stumdyti žurnalistus. Jei Seimas tokių duomenų neturi, jis galėtų iš tarnybos juos gauti ir tada pasidalinti su žurnalistais. O juo labiau keista, kad Seimas, nežino, kas ir kokiu tikslu lankosi jo patalpose. Gal Vyriausybė ir Prezidentūra taip pat nieko nežino apie savo svečius? Sunku suvokti, kad mūsų aukščiausi valstybės rūmai nežino ir net nenori žinoti, kas ir kada ten užsuka.
Žurnalistams, besidomėjusiems tuometinio premjero Sauliaus Skvernelio veikla, buvo kilę klausimų, kaip dažnai Vyriausybėje lankosi viešųjų ryšių ekspertas ir verslininkas Darius Gudelis.
Tačiau tada, priešingai nei dabar, žurnalistams nebuvo užkirsta prieiga prie informacijos ir buvo atskleista, kiek kartų D. Gudeliui buvo išduota leidimų į Vyriausybę.
Taigi, praktika rodo, kad anksčiau žurnalistai ir tuo pačiu visuomenė gaudavo informaciją apie tai, kas ir kada įleido į saugomus valstybės rūmus vienus ar kitus asmenis. Tada tai nebuvo „ne viešo pobūdžio informacija“, kaip dabar bando aiškinti Vadovybės apsaugos tarnyba.
Tai kas imtųsi paaiškinti, kodėl ir kieno sprendimu viešo pobūdžio informacija tapo ne viešo pobūdžio informacija? Ir kuo šis atvejis kitoks nei visi kiti paminėti?
Panašu, kad dabar į viešumą skriejantys tarnybos pasiaiškinimai prasilenkia su jau suformuota praktika. Taigi, galbūt R. Mockevičius matytų prasmę paaiškinti, kodėl nuosekliai formuota praktika šiuo atveju staiga ėmė ir pasikeitė.