Tomas Janonis. Vilniaus architektūros „šedevrai“

Pastaruoju metu Vilniuje užderėjo tikrų architektūrinių „šedevrų“, kurie verčia pagalvoti, kokią architektūrinę kokybę mes kuriame ir kodėl sostinė verta tik tiek. Visai neseniai socialiniuose tinkluose kilo tikra audra, kai vilniečiai pamatė, kas planuojama Tauro kalno pašonėje. O tuo pačiu Šv. Jokūbo kvartalo statiniai taip pat priverčia kilstelėti antakį.

Abu šiuos objektus jungia bendras vardiklis – jie centrinėje miesto dalyje. Būtent čia architektūra turėtų būti pavyzdinė. Miesto centras yra ta vieta, kur vidutinybių negali būti. Bet nutiko priešingai – čia galima rasti pavyzdžių, kaip negalima projektuoti. Ir kaip kvadratinis metras laimi prieš bet kokią kokybę.

Vasario pradžioje kilo tikras ažiotažas, kai vilniečiai pamatė vizualizacijas, kurios turėtų būti realizuotos buvusio legendinio „Tauro rago“ vietoje. Pamatę pašiurpo ir ėmė piktintis Feisbuke. Ten šešiaaukštis vadintas „ekonominės klasės stiklainiu“, „ofisine būda“ ir „excelizmo“ pavyzdžiu.

Vilniaus miesto savivaldybė statybos leidimą išdavė „Eika Development“ valdomam verslo centrui „Jasinskio 2“ statyti. Bendrovė savo išplatintame pranešime spaudai planuojamam statiniui pagyrų negailėjo: „Unikaliai įsilies į miesto peizažą ir simbolizuos svarbios atkarpos sugrąžinimą verslui.“

Anot bendrovės, turėtų atsirasti tiesiog puikus statinys. Bet neišmanėliams vilniečiams jis kažkodėl neįtinka. Matai, kokybės užsigeidė. O ji verslui brangiai kainuoja. Svarbiausia – kuo daugiau kvadratinių metrų.

Didžiulis pilkas ir labai liūdnas pastatas centrinėje miesto dalyje. Neįkvepia. Todėl visai nenuostabu, kad vilniečiai neliko sužavėti. Savo antižavesį jie išrėžė Feisbuke.

„Aktualizavosi senas vystytojų rodiklis – „primilžis iš kvadratinio metro“. O visa kita – nelabai įdomu“, „Argi nėra kam atsistoti ir pasakyti, jog taip neturėtų būti?“, „Dar nepastatytas, o jau atrodo siaubinga ir nekokybiška atgyvena, kaip atrodys po 10 ar 20 metų?“, „Galbūt pastato ir šaligatvio vienumas yra savotiška „susilieti su aplinka“ interpretacija“, „Euroremonto mentalitetas – ne kitaip“. Šie ir panašūs epitetai skriejo statytojo ir architekto atžvilgiu.

Vis dėlto pastato architektas Saulius Pamerneckis nebuvo linkęs kritiškai pasižiūrėti į savo darbą. Jis bandė atremti vilniečių nepasitenkinimą sakydamas, kad ir anksčiau toje vietoje buvo baisus pastatas.

„Projektuodami šį pastatą turėjome užduotį kažkiek sureaguoti į prieš tai čia stovėjusį pastatą. Kur visuomenei irgi atrodė, kad jis yra baisus ir grubus, nors iš tikro, tai yra mūsų istorijos dalis, kažkoks ženklas. Dėl to fasado raiškai mes pasirinkome tokias aklinas betono faktūras, kurios kažkiek duotų pritraukimą prie tos vietos, kas anksčiau čia buvo“, – teigė architektas.

Suprask vieną baisų pastatą pakeitė kitas baisus pastatas ir dėl to turėtų būti ok. Koks tikslas XXI amžiuje projektuoti gilaus sovietmečio vaizdinį atliepiantį statinį?

Kad ne ok, suprato ir į diskusiją įsitraukęs buvęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius: „Šiaip baisus pastatas. Architektų gildijai – jiems buvo pavesta net svarstyti – deja, viskas ok“.

Tačiau jis tyli, kai Vilniuje išdygo jo žmonos prisilietimo sulaukę tikrai neįkvepiantys statiniai Šv. Jokūbo komplekse šalia Lukiškių aikštės.

Dažnai praeinu pro šalį ir vis pagalvoju, kas leido miesto centre projektuoti tokius baisius statinius. Ar Vilnius vertas tik tokios architektūrinės kokybės? Man šie statiniai primena sovietines fermas. Fermas, kurios iš gilaus kaimo atvažiavo į miesto centrą.

Anksčiau einant gatve prie Vašingtono skvero gerai matydavosi bažnyčia, dabar nebesimato. Tik iš vieno taško dar galima išvysti jos bokštų viršūnes.

Kaip bebūtų, visuomenei pristatytose vizualizacijose bažnyčia matosi gerai. Ten viskas gražu ir subtilu. Bet realybė, kaip visada, labai skiriasi nuo piešinių.

Žiniasklaidoje R. Šimašiaus sutuoktinė, architektė Gilma Teodora Gylytė nurodoma kaip architektūrinio projekto autorė. Būtent jos įmonė „Do Architects“ ir atliko projektavimo darbus.

Ji ne vieną kartą viešai piešė vizijas, kaip naujasis kompleksas gražiai atrodys, kaip jis derės prie paveldo.

„Kurdami komplekso architektūrinę viziją nuo pat pradžių vadovavomės pagrindiniu principu – bažnyčia kvartale griežia pirmuoju smuiku, todėl viskas, kas yra statoma šalia, turi groti antruoju. Nauji pastatai neviršija vienuolyno kraigo altitudės, šlaitiniai stogai derinasi prie kvartalo mastelio ir nuosaikaus jo charakterio, jungiamosios dalys tarp senųjų ligoninės pastatų projektuojamos vienaukštės, išryškindamos pramatomumą ir naujas perspektyvas į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštus“, – yra teigusi idėjos autorė G. T. Gylytė.

Jei viskas turėjo atrodyti taip puikiai ir jei naujoji architektūra turėjo išryškinti bažnyčią, tai kodėl fermas primenantys statiniai būtent ją ir užstoja? Vėl tradicinė situacija: vizijos ir piešinukai atrodo puikiai, bet realybė nuvilia.

Nuo pat pradžių buvo teigiama, kad šiame komplekse įsikurs mokykla. Tačiau statyboms beveik baigiantis buvo pranešta, kad mokyklos nebus.

Galiausiai paaiškėjo, kad komplekso valdytojos „Lords LB Asset Management“ fondas nutraukė nuomos sutartį su britų mokykla „Royal Russell School Vilnius“.

Projektavo mokyklą, bet mokyklos nebus. Vėlgi graži vizija kaip diena ir naktis skiriasi nuo realybės.

Ir tai nėra vieninteliai pavyzdžiai, iliustruojantys šiandieninę Vilniaus architektūros kokybę. Panašių arba net blogesnių galima rasti ir gerokai daugiau. Būtent tai ir parodo, kad kokybė pralaimi kvadratiniam metrui.

Komentaro autorių galite rasti Feisbuke paspaudę čia.