Kai Algiui Mickūnui pakišdavau mintį pakviesti Lingį į kokį nors mūsų renginį ar konferenciją, Algis atsakydavo: „Net nebandyk, jis dabar yra ten, kur nėra jokio ryšio, be to, jis į savo keliones neima nei kompiuterio, nei telefono.“ Kai grįžta, jis panyra į knygų rašymą, tad vėl tampa nepasiekiamas.
Knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ Lingis rašo: „Racionaliosios bendruomenės darbo įkarštyje randasi nieko bendra neturinčiųjų bendrija, bendrija tų, kuriuos vienija jų nebūtis, mirtis.“
Mickūnas savo mokinius vadina vaikais. Jis turi begales įvairios odos spalvos vaikų, pasklidusių po tolimiausius pasaulio kraštus. Kartais jie susitinka kokioje nors konferencijoje, bet kur kas svarbiau tai, kad plėtoja Algio idėjas, kur jie bebūtų ir kokias pareigas beužimtų: nuo dėstytojo iki valstybės vadovo.
Pasitenkinkime mažu ir būkime niekas, kai per mus reiškiasi pasaulis. Tuomet nereikės dėl nieko kariauti. Nereikės kariauti ir dėl to, kad panašiai byloja įvairių pasaulio kultūrų iškiliausi mąstytojai nuo Sokrato iki Konfucijaus ir Budos. Kai ateis metas mirti, vietoj prieglaudų rinkimės valtį ir jūroje drąsiai pasitikime audrą. Kas tie mūsų nugyventi metai lyginant su Šivos kvėptelėjimu, kurio metu prabėga tūkstantmetis?
Arvydo Šliogerio mirties metinių proga pakalbėkime apie vaikus, ryšius ir mirtį. Kas bendra tarp mūsų, Šliogerio mokinių, klausytojų ir skaitytojų? Kokią bendriją paliko Mokytojas po savo mirties? Atrodo, Šliogerio filotopijos idėja visiškai priešinga Lingio ir Mickūno klajūniškumui.
Būkime įsišakniję savo mylimoje (philo-) vietoje (topos) teikdami pirmenybę veikiau senelio skiedrynui nei Aristotelio globalioms kategorijoms. Vis dėlto kiekvienas filosofas, nors ir būdamas savitas, panašus į visus kitus pradedant Sokratu dėl kelių dalykų. Tai ypač pasakytina apie Šliogerį.
Pirma, jis niekur nesitraukia iš savo vietos – kas tai bebūtų: Atėnų polis ar I. Kanto gatvė Pilaitėje. Antra, jis žadina piliečius iš jų vartotojiško snaudulio atkreipdamas dėmesį į netikrus pažangos pažadus. Trečia, jis prakalbina šalia esančius daiktus, kurie atsiveria kaip meno žymės mūsų kasdienybėje. Ketvirta, vietoj triukšmingos komunikacijos medijose jis renkasi tylų bendravimą auditorijoje, namuose ar ligoninėje.
Maža to, jis išlieka anapus komunikacijos bylodamas jusliniame horizonte tarp kalbos tolumoje ir tiesiogiai matomų daiktų artumoje. Penkta, jis nebijo kalbėti apie mirtį, kuri mus stebėtinu būdu sieja. Galiausiai jis sėda į savo valtį ir pasitinka audringą jūrą.
Trys daiktai apibūdintų Mokytoją: rašomoji mašinėlė, meškerė ir fotoaparatas. Elektrinę rašomąją mašinėlę matydavau lankydamasis pas jį namuose. Kiek žinau, ji dūgzdavo kas rytą nuo 5 val. net ir tada, kai visi kolegos perėjo prie kompiuterių. Persėsti prie kompiuterio jį privertė ne tik ryšio su kolegomis poreikis, bet ir kitas daiktas – fotoaparatas. Juk nuotraukas reikėjo kažkur laikyti ir tvarkyti.
Ar prisirišimas prie daiktų – filotopijos aspektas? Galbūt rytinis dūzgimas primindavo laumžirgio skrydį virš upelio? Meškerės jis neišleisdavo iš rankų vasaromis. Visiškai nesvarbu, ar ką pagaudavo – svarbu buvimas pasaulio tirštumoje, kai ne tu gaudai upėtakį, bet jis – tave. Su tuo susijęs ir vaizdų auštant gaudymas su fotoaparatu rankoje, kai iš rūko išnyra tvora su vartais, o šalia tingiai ganosi arklys.
Jausdamas savo buvimo laikinumą Mokytojas visada buvo labai punktualus. Į paskaitas universitete atvykdavo iš anksto, o per pertraukas nieko nedarydavo – tik sėdėdavo nugrimzdęs savo mintyse, tada staiga pakildavo ir tardavo: „Metas loti“. Į el. laiškus jis atsakinėdavo pareigingai ir greitai, bet to nedarydavo karštligiškai per pertraukas, kaip daugelis mūsų.
Paprašytas niekada neatsisakydavo parašyti atsiliepimą mano naujai knygai, o jo pastabos visada buvo taiklios. Tapęs vedėju jis rengdavo posėdžius ne tik iš reikalo, bet ir tam, kad pafilosofuotų su kolegomis, paprašytais pristatyti savo tyrimus. Jis dažnai paklausinėdavo apie šeimą ir vaikus. Galbūt šis dėmesys detalėms ir leido jam žengti pro būties vartus, kažkur tolumoje lojant šunims?
Atskira Mokytojo veiklos sritis – vertimai. Tai tos žodžio ganyklos, kur jis plačiai žirgliodavo pasičiupęs savo rašomąją mašinėlę. Jei kiekvienas filosofijos absolventas neklausinėdamas apie pinigus išverstų bent po vieną veikalą, prakalbintume visus filosofijos klasikus lietuviškai. Mokytojo vertimus galima suskirstyti į kelias grupes.
Pirmiausia tai – gyvenimo filosofijos klasikai Friedrichas Nietzsche ir Arthuras Schopenhaueris. Šalia kita svarbi grupė – egzistencijos filosofai Martinas Heideggeris ir Karlas Jaspersas. Tiek vienus, tiek kitus jis puikiai išmanė dėstydamas Gyvenimo ir egzistencijos kursą. Maža to, su jais susijęs ir jo kūrybinis kelias.
Kita grupė – politikos filosofai, totalitarizmo kritikai Hannah Arendt ir Robertas A. Dahlis. Šis interesas – neatsitiktinis: visi žinome apie jo nesėkmingą bandymą žengti į politikos upę. Po to sekė pasitraukimas į filosofijos lankas, kur stebėtinu būdu sugyveno parankiniai daiktai, kasdienybės apraiškos ir metafizikos rūkas. Atskiras atvejis – Georgo W. F. Hegelio veikalai, pasitarnavę kaip vartai marksizmui ir keistoku būdu fenomenologijai, kuriai paskolino šios filosofinės srovės pavadinimą. Kas dėl vertimų, turėjau Mokytojui du klausimus: vieno jų paklausiau, kito – ne.
Nepaklausiau, kodėl jis verčia vien iš anglų ir vokiečių kalbų, bet neverčia iš rusų kalbos, ypač turint omeny jo glaudų santykį su Solovjovu filosofinio kelio pradžioje. Vietoj to kažkada paklausiau kito klausimo – ar jis ketina išversti visą Heideggerio „Būtį ir laiką“? Atsakymas buvo: to padaryti neįmanoma. Čia verta prisiminti Heinricho Bölio mintį: „Būties ir laiko“ neįmanoma išversti net į vokiečių kalbą.
Mokytojas šios savo veiklos pradžią man paaiškino paprastai: „Vieną vasarą besėdint Palangoje suėmė begalinis nuobodulys, tad pasičiupau versti Heideggerį“. „Darau tai dėl pinigų“, – galiausiai jis nusijuokė. Jis mokėjo bendrauti tiek su tolimais filosofais, tiek su artimais kolegomis.
Jis nuolat pasitraukdavo ir grįždavo. Turiu omeny ne tik pasitraukimą prie Grūdos upelio su meškere ir fotoaparatu. Jis nuolat pasitraukdavo ir dėl ligos, bet grįžęs visus nustebindavo savo nauja knyga ar vertimu. Ar turime išeiti, kad sugrįžtume? Ar Mokytojas išėjo, kad sugrįžtų jo knygos ant mūsų stalelio?
Koks ryšys lieka mums, Šliogerio bendrijos vaikams, su Mokytoju? Kaip ant jo stalelio visada gulėdavo knyga, jam bendraujant su įvairių laikų ir kraštų mąstytojais, taip ant mūsų stalo teliks jo knygos. Tik knygos? Teliks pasaulis, kurio kasdienybės akimirkos iškirptos jo fotožvilgsnio: „Tik vėjo gūsis, paglostantis skruostą, tik debesies šešėlis išskrudusioje pievoje, tik epušės lapo virpėjimas, tik kibirkštėlė auksiniame Grūdos dugne, tik kalvos linija, nykstanti rūkuose, tik atodūsis, tik sapno nuoplaiša vidudienio Saulėje, tik Niekio raukšlė vėjuotuose žolynuose“ (Šliogeris, „Kasdienybės metafizika“). Tai tolima ar artima?