Išvykus pagrindiniam priešui, deja, atsirado kitų. Tokia jau ta bankininko dalia. Niekas jų nemėgsta. Gal išskyrus vieną. Bet čia labiau išimtis. Dabar blogoji valdžia bankų turtą apmokestins. Tiesa, dar žada aptarti Seime. Bet aš spėčiau, kad vis dėlto apmokestins.
Ši žinia yra gera naujiena Lietuvos bankų asociacijai (LBA). Pagaliau galima rimtai pasportuoti, ne tik apie „fintechą“ paplepėti.
LBA, nenorėdama nieko gąsdinti bei atlikdama savo misiją (citata iš puslapio: „kurti visuomenės gerovę užtikrinant konstruktyvius, savitarpio supratimu ir pasitikėjimu grįstus klientų, priežiūros institucijų ir bankų tarpusavio santykius“), iškart pranešė, kad būsto paskolos brangs ir bankų paslaugų įkainiai didės. Kitaip tariant, už viską sumokės vartotojai.
Šokiruojanti naujiena. Leiskite priminti, kad įvedus bet kokį mokestį, jį galiausiai sumoka vartotojas. Taip šis pasaulis sutvertas. Taip jis funkcionuoja. Kas dar šito nežinojo, žinokite. Įsikalkite į galvą ir nesidžiaukite didesnių mokesčių įvedimu – nesvarbu kam. Mokėsim visi.
Bet vis dėlto man šis mokestis patinka. Patikslinsiu. Apskritai man nepatinka jokie mokesčiai. Tačiau 2019-ųjų Lietuvos kontekste jis puikiai atitinka politines nuotaikas bei žmonių norus. Man jis patinka ne dėl to, kad aš esu lenkas ir Lenkija jį yra įsivedusi. Ne.
Dėl kitų priežasčių. Panagrinėkime tai, kas buvo išsakyta įvairių žmonių lūpomis šią savaitę ir pabandykime įtikinti save, kad nenumirsim dėl šio mokesčio.
Gerovės valstybės modelių yra labai daug ir jie yra labai įvairūs. Tačiau visus juos sieja vienas labai malonus dalykas – aukštas socialinių išlaidų ir BVP santykis. Praeitais metais Lietuvoje jis siekė 16,2 proc. BVP, EBPO vidurkis buvo 20,1 proc., o Švedijoje (kurią mes tikriausiai norime tapti) jis siekė 26,1 proc. BVP.
Visa tai koreliuoja su suminiais valstybės išlaidų rodikliais: Lietuvoje – 34,9 proc. BVP, Švedijoje – 49,6 proc. BVP. Nemažas atotrūkis. Spėju, kad jį mūsų prezidentas bandys mažinti. O kaip jį mažinti be didesnių mokesčių?
Stop. Ar jums niekas nesakė, kad mokesčius reikės didinti, norint įgyvendinti rinkiminę programą? Negi nuslėpė? Turėjo sakyti. Aišku, kad sakė. Gal pamiršom. Mūsų atmintis trumpa. Genai.
Pirmiausia LBA nenorėdama gąsdinti pagąsdino, kad skolinimosi kaštai didės. Nieko nuostabaus. Nuo šiol palūkanų normą turėtų sudaryti trys komponentai: centrinio banko palūkanų norma, naujai įvestas mokestis, riziką atspindinti marža. Kol kas darykime prielaidą, kad paslaugų įkainiai nedidės, t. y. naujas mokestis paveiks tik paskolas.
Tokiu atveju atsitinka įdomus dalykas. Vyriausybė netiesiogiai daro įtaką pinigų politikai, t. y. faktiškai padidina palūkanas panaudodama fiskalinę priemonę (mokestį). Kam taip elgtis? Gal valdžia nori daugiau įtakos, kad galėtų efektyviau valdyti ekonomiką.
Mes nevykdome nepriklausomos pinigų politikos. Mūsų pinigų politika yra Europos Centrinio Banko pinigų politika, o mokestis sudaro galimybę ją keisti. Jeigu mintis yra būtent tokia, tuomet bandydama įvesti šį mokestį valdžia signalizuoja, kad augimas yra per greitas, ekonomika galimai kaista, reikia stabdyti arklius.
Žinoma, kai reikės paskatinti augimą, vyriausybė turės galimybę šį mokestį sumažinti. Tokiu atveju automatiškai turėtų mažėti palūkanos. Skamba neįtikėtinai. Žinau. Bet gal tokia ir yra mintis!
Į tokį planą žaibiškai sureagavo statybų sektorius. Jiems, žinoma, visa tai ne į naudą. Brangesnis skolinimasis reiškia mažesnę paklausą. Mažesnė paklausa tikriausiai prives prie mažesnių kainų arba prie mažesnių apimčių, arba to ir ano (o jie ką tik sakė, kad butai brangs). Tačiau jeigu valdžiai atrodo, kad kaupiasi burbuliukas, pakėlus palūkanas, galima apraminti rinką ir galbūt išvengti burbuliuko sprogimo. Kažkiek logikos yra (aš irgi negaliu patikėti, kad pradedu girti valdžią).
Skaitytojas gali klausti, kodėl mes tiesiog nepalaukiame, kol Europos Centrinis Bankas kilstels palūkanas ir taip išgelbės mus nuo burbuliukų.
Pirmiausia, nepanašu, kad kažkas norėtų jas kelti. Šią savaitę ponas Draghi vėl pareiškė, kad skatinimo nepakanka ir net paragino imtis papildomo skatinimo fiskalinėmis priemonėmis (t. y. mokesčių mažinimas, valstybės išlaidų didinimas ir pan.).
Kelti palūkanų taip pat neapsimoka, nes sustiprėtų euras, o tai reikštų eksporto problemas Vokietijai. Vokietijos – ne Lietuvos – sėkmė yra Euro zonos prioritetas. Šito nereikia pamiršti. Tačiau taip pat nereikia pamiršti, kad mes augame sparčiau negu senbuvės ir kartais mumis pamirštama pasirūpinti. O kaip sakė jūsų išrinktas europarlamentaras Šarūnas Marčiulionis, pirmiausia reikia galvoti apie save.
Kova su burbulais (keista, kad joje nedalyvauja Jakeliūnas) yra viena medalio pusė. Kita medalio pusė yra mūsų gerovės valstybės kūrimas. Tarkime, kad surinktų pinigų niekas juodai dienai nesaugos (mes juk ne estai), o įmes atgal į ekonomiką, pvz., per didesnes išmokas, kurios atsidurs BVP (daugiau vartojimo).
Šitas mechanizmas atitinka tai, ko nori gerovės valstybės fanatikai. Tokiu būdu mes atimame iš tų, kurie sugeba generuoti pinigų srautus ir todėl gali pasiskolinti (pvz., gan sėkmingai veikiančio verslo bei aukštesnes nei vidutines pajamas uždirbančių žmonių) ir atiduodam gyvenimo nuskriaustiems ir atstumtiems. Įvyksta savotiškas perskirstymas. Kuo ne gerovės valstybė?
Šioje vietoje turime prisiminti, kad mes vis dar darome prielaidą, kad naujas mokestis paveiks tik paskolas ir nepaveiks kitų paslaugų kainų (pvz., pavedimų, pinigų gryninimo, valiutos keitimo ir t. t.).
Dar LBA – tiksliau LBA šefas p. Zalatorius – pagąsdino, kad po aktyvų mokesčio įvedimo bankai tiesiog „susikraus lagaminus“, taps filialais ir jiems toks mokestis negalios. Na, jei Lietuva paseks Lenkijos pavyzdžiu, tai toks mokestis galios ir filialams. Kita vertus, p. Zalatorius gal ir gali būti ramus. Lietuva Lenkijos pavyzdžiu, vargu, ar paseks. Lenkai mums ne pavyzdys. Kita vertus, gal vis dėlto tokiu būdu ir yra viliojami Lenkijos bankai į Lietuvą? Jie juk jau apsiprato. Sąmokslo teorijų analitikai ir tyrėjai išsiaiškins.
Taip pat LBA pasiūlė norimą 100 milijonų ištraukti iš šešėlinės ekonomikos, pasitelkus politinę valią. Gal ir nebloga mintis. Bet yra dvi problemėlės. Pirma, niekas nežino, kas yra politinė valia ir su kuo ji valgoma. Ši daržovė Lietuvoje neauga. Antra, priimti įstatymą ir surinkti mokesčius iš kelių verslo subjektų yra lengviau negu sukurti infrastruktūrą, kuri užtikrintų efektyvų surinkimą iš tūkstančių pavienių individų.
Kai kas gali pasakyti, kad infrastruktūra jau yra, trūksta tik politinės valios. Bet tokiems žmonėms siūlyčiau dar kartą atkreipti dėmesį į pirmąjį punktą. Kita vertus, galbūt surinkus pinigėlių iš bankų, turėsime lėšų kovai su šešėliu (o jei dar prisijungs Jakeliūnas, tai gal ir laimėsime).
Be lengvo surinkimo, svarbiausia gudrybė yra tai, kad niekas dėl didesnių palūkanų valdžios nekaltins. Lygiai taip pat, kaip eiliniam verslininkui joks pensininkas nedėkoja už padidintą pensiją. Dėkoja premjerui. Ir dėl šito mokesčio irgi padėkos.
O į bankus kai kurie žmonės pažiūrės piktokai. Bet tokia jau ta bankininko dalia. Juokingiausia yra tai, kad visa tai sugalvojo vienas iš jų kastos narių. Vyriausybė tiesiog geranoriškai įgyvendina tuos sumanymus. Gražu žiūrėt.