1995-ais metais buvo įkurta LNK televizija („Laisvas ir nepriklausomas kanalas“). Po 20 metų atsirado „Laisvės TV“ – kitas kanalas, bet praktiškai tuo pačiu pavadinimu. Gal pirmasis nebuvo pakankamai laisvas? Atsirado vietos laisvesniam. Nenustebkime, jei atsiras ir „Nepriklausoma TV“. Beje, ką tik patikrinau. Domenas nepriklausoma.tv – laisvas (niekam nepriklauso). Skubėkite įsigyti. Tuoj gali nelikti.
2019 metų birželio 1-ąją buvo įkurta dar viena (niekas nežino kelinta) partija Lietuvoje. Koks jos pavadinimas? Taip, „Laisvės partija.“ Lietuva – bemaž trisdešimt metų laisva, bet atsirado vietos Laisvės partijai. Prieš tai, 2014-ais, dar spėjo susikurti Lietuvos laisvės sąjunga, kurios pagrindu 2020-ais susikūrė partija „Laisvė ir teisingumas“.
Šiemet garsiausia Lietuvos filosofė pacitavo mums dalį monologo iš „Narsiosios širdies“ (žr. nuo 02:10 iki 02:20) ir man kilo noras atsiskiepyti. Niekas iš mūsų laisvės neatims!
Kovos už laisvę kontekste nepamiršom ir už kelių kontinentų nutolusio Taivano. Nieko nuostabaus. Mes šiose kovose dalyvaujame nuo Lelevelio laikų. Romantinis šūkis „už mūsų ir jūsų laisvę“ taip giliai įaugęs į DNR, kad bijau, jog „laisvė“ gali tapti neblogu įrankiu manipuliatorių ir propagandistų rankose (gal jau tapo). Pasakyk lietuviui, kad kažkas riboja arba atima jo laisvę, ir jis tuoj pat griebs tave už gerklės, daug nemąstęs. Laisvė – šventa.
Jei dabar kurčiau komercinį banką, pavadinčiau jį „Laisvės banku“. Ne „Panevėžio“, kad ir kaip norėčiau, ir ne „Naujosios Vilnios“, o „Laisvės“. Bankas siūlytų refinansuoti paskolas ir taip išlaisvintų lietuvius nuo skandinaviškos finansinės priespaudos gniaužtų. Žinoma, jokia laisvė nebūtų pasiekta. Užtat marketinginė žinutė būtų paprasta, saldi, efektyvi. Gimtų dar vienas vienaragis Lietuvoje.
Jei rimtai, mano nuomone, apskritai reiktų uždrausti naudoti žodį „laisvė“ rinkodaroje. Jis per daug emocijų sukelia. Žmonės galvą pameta. Pradeda elgtis neracionaliai. Laisvė yra kažkoks burtažodis, kuris, atrodo, amžinai veikia. Kuo daugiau jį kartojam, tuo labiau atrodo, kad mums jos trūksta. Laisvoji Lietuva žengė į ketvirtąjį dešimtmetį. Ne už kalnų ir menopauzė… kada jai bus gerai?
Problema su laisve yra ta, kad prekės ženklas „laisvė“ mūsų šalyje siejasi išimtinai su kova. Hipių laikų pas mus nebuvo. Ten „laisvė“ muzikoje yra džiaugsmas ir linksmybė. Lietuvoje „laisvė“ muzikoje yra Masytės (bei Petrausko ir Marcinkevičiaus) „Laisvė“.
Mūsų smegenyse, šalia raktažodžio „laisvė“ būtinai bus „kardas“, „dalgis“ „karas“, „kova“, „partizanai“ ir t.t. Jei išgirstam „laisvė“, iškart apsižiūrime ir klausiame: „kas palietė?!“. Visa tai labai gerai suvokia ir visi mūsų visuomeniniai narcizai.
Jei nepakovosi dėl laisvės, jei nebūsi laisvės gynėjas (kad ir ką tai reikštų), tai nebūsi didvyris. Todėl kad ir ką bedarytum, turi pritempti savo veiklą prie kovos už (kažkokią) laisvę. Dėl to ir atsiranda „laisvės“ partijos, televizijos ir laisvamanės filosofės.
Keisčiausia, kad tiek daug metų (gal net šimtmečių) dėl jos kovoję, mes taip ją nesveikai įsimylėjome, kad jau nebegalime kažkam kitam jos suteikti. Nemokame ja dalintis. Pamiršome, kaip žmonės nekenčia tų, kurie jų laisvę riboja arba neleidžia tiesiog ramiai, laisvai gyventi. Pamiršome, nors patys buvome kitoje pusėje. Kai jau ją turi, tai kitiems nebenori duoti.
Gali būti, kad šiemet viskas išryškėjo, nes tiesiog yra tokie metai. Mums trūksta pergalių. Olimpiada buvo tragiška. Nuo slovėnų gavom Kaune. Kada paskutinį kartą mes laimėjome? Niekas neatsimena. Kai kažką laimim, keliam trispalvę, dainuojam, prisimenam ir kitas pergales. Šiemet pergalių nėra. Ir dar kiekvieną dieną mums į ausį rėkia „laisvė“, „laisvė“, „laisvė“, „laisvė“… „trūksta“, „nėra“, „dingo“, „atima“. Pasiilgome laimėti. Bijome, kad ir mylimąją prarasim. Ta proga, paskatinti užsienio dopingo, bandome laimėti patys prieš save. Išprotėjom.
Atrodo, kad šitie santykiai po truputį tampa toksiški. Reikia mums surasti naują meilės objektą. Reikalingas rebrandingas. Kas tai galėtų būti?
Aš siūlau laimę.
Siūlau siekti laimės ir pasistengti suteikti laimę kitiems. Supraskime, kad ne laisvė yra siekiamybė. Laimė yra siekiamybė. Laisvė – tai tik priemonė. Ji, beje, ne visiems yra būtina ar reikalinga. Tik reikia nepamiršti, kad mes neturim spręsti už kitus, ar ji jiems reikalinga.
Pabandykime pabūti laimingi ne kito sąskaita, o kartu su kitu. Juk joks lietuvis nėra lietuviui priešas. Tai jums ką tik pasakė lenkas.
Tegimsta Lietuvoje „laimės“ (ne „darbo“) partijos. Tegul atsiranda „Laimė ir dvasingumas“. Gal kitaip pradėsime žiūrėti į pasaulį.
Kviečiu užsiimti laimės propaganda. Einu įregistruoti laimes.tv, jei dar yra laisvas.