Ukraina skirs 12 Lenkijai. Lenkija – 12 Ukrainai. Mes – irgi. Mums Ukraina grąžins apie pusę, bet gal net tiek negrąžins. Mes nesuprasim, kaip tai atsitiko, bet jausimės kalti. Dar labiau nesuprasim, kai Estija mums duos apvalų nulį. Mes jiems 6 – 10. Kai kas pradės aiškinti, kad galbūt jau laikas būtų atsimerkt ir suprast, kad mūsų meilė Estijai nėra abipusė. Šito mes nenorėsime pripažinti ir, deja, dar kelerius metus iš eilės vadinsime Estiją kaimyne, nors jie mūsų taip niekada nevadino, nevadina ir nevadins. Ir jie yra teisūs, nes mes su jais turime tiek pat bendro, kiek su slovakais.

Lenkai, kurie išties yra kaimynai, mums 10 tikriausiai neskirs, bet ir nulio neskirs taip pat. Sakartvelas mums duos dešimt. Italija – nuo 10 iki 12. Tautiečiai Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Ispanijoje ir Airijoje sumes bendrai apie 30. Ir tokiu būdu, mes niekaip neliksime paskutiniai. Todėl jau dabar, mielos babos, galite nustoti burbėti ir pradėti atsipalaiduoti.

Toliau.

Noriu nusikeikt, bet negalima. Reikia visiems laikams atsikratyti šito kvailo komplekso. Reikia, taip sakant, galvoti apie savo plaukimą.

Reikia pagaliau visiems laikams perjungti smegeninę ir nustoti pataikauti. „Ar Europa mus supras?“, „mūsų gi nesupras“, „kaip mes atrodysim?“, „kur šou“, „čia ne Eurovizijai“… ai, ai, ai. Noriu nusikeikt, bet negalima. Reikia visiems laikams atsikratyti šito kvailo komplekso. Reikia, taip sakant, galvoti apie savo plaukimą.

Kas ta Europa? Ką jie išvis supranta? Ką jie geba suprasti? Ne mes turime stengtis, kad jie mus suprastų. Tegul jie pasistengia suprasti mus, jei smegenų turi. Ar jie moka suprasti? Ar pakanka proto? Sprendžiant iš to, kaip vokiečiai, prancūzai ir visi, išsidėstę į pietus nuo Paryžiaus, supranta įvykius Ukrainoje, galima (ne, reikia!) daryti išvadą, kad iki adekvataus kritinio mąstymo lygio jiems dar reikia labai toli, ilgai ir skausmingai šliaužt. Be to, kalbant apie „muziką“, kiek mes jiems galime nusiųsti zdobšisdubų ir albanių? Tūkstantį? Kiek jie gali nusiųsti Monikų? Nulį. Todėl tegul sėdi, stebi, klauso ir ploja. Mums.

Dabar taip.

Mūsų dalyvavimas (kito žodžio nerandu, o „pasirodymas“ netinka) šiemet yra vertas didžiausių pagyrų, plojimų, aplodismentų ir baisaus pavydo. Aiškinu, kodėl.

Ar jūs įsivaizduojate, kokios reikia vidinės stiprybės, kad nuspręstum nesislėpti už specialių efektų, šokėjų ir kitų butaforijų, nuspręsti, kad viena priimsi visą smūgį, kad ir koks jis bebūtų (geras ar blogas).

Pirma, patraukliausia konkurso dalyvė, atsistojusi viena vidury scenos, be jokių fejerverkų, šokėjų, choro ir panašių tradicinių nesąmonių užvaldo ne tik areną, bet ir pusę kontinento, nepajudėdama nei per centimetrą. Mažytė, traputė, bet tuo pačiu stipri kaip deimantas, nuo kurio akių negalima atitraukti. Crown jewel of Eurovision! Ar jūs suvokiate, kokia tai yra jėga? Ar jūs įsivaizduojate, kokios reikia vidinės stiprybės, kad nuspręstum nesislėpti už specialių efektų, šokėjų ir kitų butaforijų, nuspręsti, kad viena priimsi visą smūgį, kad ir koks jis bebūtų (geras ar blogas).

Kol mes sėdėsime prie ekranų, čiulpsime savo česnakinę duoną, raugėsime nuo gazuotų gėrimų pertekliaus ir gadinsime orą, ji ten už mus visus kovos su krūva kaimiečių. Ji – ne krepšininkas. Todėl neturės progos reabilituotis, jei prames baudos metimus. Ji ten stovi ir būna mūsų kempinė. Ji sugers visą gėdą, jei bus blogai. O jei bus gerai, mes iš jos (kaip iš kempinės) be gailesčio išspausime visą šlovę ir pasididžiavimą. Dėl šių priežasčių, Monika, o su ja ir Lietuva, šiemet yra stipriausia Eurovizijoje.

Antra, kol visi samdo dešimtis švedų ir italų dainų rašytojų, Monika yra berods vienintelė dalyvė, kuri dainuoja savo pačios sukurtą dainą. „Music and Lyrics by Monika Liu“ užrašą pastebėjot? Nepastebėjot? Tai įsižiūrėkit. O tada pažiūrėkit, kiek teksto yra privaryta pas kitus dalyvius. Jei esi čekas, kam tau reikalingas švedas, kad padėtų su kitais europiečiais varžytis? Lietuva išsiuntė žmogų, kuris labiausiai tiki savo daina, nes jis ją parašė. Aš nežinau, kaip mes tai padarėme. Ir, tiesą pasakius, labai stebiuosi, kad tai padarėme. Tačiau bet kokiu atveju tai kitiems parodo mūsų brandą, išprusimą ir sveiką nuovoką. Nes dar ir leidžiame saviems, ne švedams, uždirbti. Dėl šių priežasčių Lietuva šiemet ne tik originaliausia, bet ir pragmatiškiausia Eurovizijoje.

Be to, neturime galvoti apie tai, ar ispanas ir švedas supras, ką mes ten čiulbam savo aukštaičių literatūrine kalba. Eina jie švilpt! Turime džiaugtis ir didžiuotis, kad mes nuvažiavom, atsistojom ir padainavom sau! Ne jiems, nes jie mums nerūpi.

Trečia, reikia įsikalt į galvą, kad ji dainuoja mums. Nes ji dainuoja lietuviškai. Ir dainuoja tokius žodžius, kuriuos galime suprasti tik mes. Niekas kitas nesupranta žuvėdrų, Nidos kopų ir – juolab – juodos putos. Be to, neturime galvoti apie tai, ar ispanas ir švedas supras, ką mes ten čiulbam savo aukštaičių literatūrine kalba. Eina jie švilpt! Turime džiaugtis ir didžiuotis, kad mes nuvažiavom, atsistojom ir padainavom sau! Ne jiems, nes jie mums nerūpi. Ir, nepaisant to, mums plojo pusė Europos. Jei kam nepatinka, tegul džiaugiasi ispanės apatiniais ar švedės pėdomis. Tai visiškai nereiškia, kad tie apatiniai ir pėdos yra geriau negu mūsų superdiva. Dėl šios priežasties Lietuva yra tyriausia šių metų Eurovizijoje.

Šį sąrašą galima būtų dar ilgai tęsti, bet tuoj baigsis mano spaudos ženklų limitas. Todėl turiu eiti prie išvadų.

Lietuva jau kelerius metus yra tam tikrų Eurovizijos madų diktatorė. Tai yra smulkmenos, bet jos yra svarbios, nes jos formuoja mūsų teigiamą įvaizdį. „The Roop“ indėlis į rankų choreografiją yra aiškiai matomas šiemet (pažiūrėkit kad ir į serbę). Kaip nueiti toli, nepajudant iš vietos? Žiūrėkit į Moniką, šokėjai ir šokėjos. Tai, kad mes atrodom fantastiškai, ypatingai gerai esame įvaldę minimalizmą ir visada būname kitokie nei kiti (geresni nei kiti, originalesni nei kiti), tuoj jau nieko nestebins. Po šių metų mums dar ir elegancijos bei klasės etiketę prilipdys ant kaktos. Ir gerai. Nes mes to nusipelnėm. Jie turi ploti mums. Ne mes turime prie jų taikytis. Mes esame šviesulys, masažas akims, orgazmas ausims, o Monika – didžiausia dovana visiems Eurovizijos žiūrovams šiemet. Ir nereikia jokių „grazie mille“ ir „thank you, Europe“. Tegul jie ploja ir dėkoja #liumagic.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)