Tomas Sinickis. Gal šiemet

Savaitgalį man teko diskutuoti apie vertybes. Tiksliau, ne diskutuoti, o atsakinėti į nepatogius klausimus. Atsakinėti teko, deja, ne Rolandui Mackevičiui (kas būtų paprasta, nes nereikšminga), o savo šeimos nariams, kurių dalį netikėtai užklupo paauglystės džiaugsmai ir rūpesčiai. Kaip suprantat, tokiose situacijose – skirtingai nuo gyvenimo būdo tinklalaidžių – labai baisu nusišnekėti. Galima neigiamai paveikti jaunimą ir gal net sutraumuoti. Sarkazmas ir juokai nebūtinai suveiks. Žodis – ne žvirblis. Auditorija jautri. Auditorija rūpi.

„Svarbiausia būti geru žmogumi“, – sako mamos ir bando tokiais užauginti savo vaikus, bent jau tos mamos, kurias aš pažįstu (ypač viena). Bet kas yra geras žmogus? Ar mes žinome? Ar pačios mamos savo būsimų vaikų tėvus rinkosi pagal gerumo kriterijų? Ar svarbesnės buvo kitos, sakykime, charakteristikos? Tegul pačios mamos papasakoja kometaruose po šiuo tekstu, kaip jos sprendė šiuos klausimus, į ką labiausiai kreipė dėmesį ir ar sėkmingai pasirinko. Ypač domina Oksanų patirtys.

Kad jau buvo pradėta diskusija apie gerumą ir vertybes, man – senam lenkui katalikui – teko pabandyti prisiminti dešimt Dievo įsakymų. Pusės neprisiminiau. Po to, kai pasitelkęs „Google“ atsišviežinau katekizmo žinias, paaiškėjo, kad daugiau negu pusės nesilaikau, o gal net nė vieno – priklauso, kaip interpretuosime.

Žmonių nežudau, bet savo veiksmais ir žodžiais esu sutrumpinęs ne vieno žmogaus gyvenimą. Noriu tikėti, kad prailginęs irgi, bet negaliu taip galvoti, nes taip galvoti tikriausiai irgi būtų nuodėmė. Kita vertus, Dievas savo įsakymuose neapibrėžia, ko nežudyti. Yra pasakyta „nežudyk“ ir tiek. Kiek uodų, musių, žuvų ir pelių esu užmušęs per gyvenimą? Statistikos nevedžiau, bet mano biografijoje turėtų būti gerokai daugiau kaip tūkstantis tokių nusikaltimų.