Tomas Sinickis. Galimybių pasas

Lietuvoje išaušo saulėtas, bet tuo pačiu keistas Sausio 13-osios rytas. Vos galą su galu suduriantys gerovės valstybės gyventojai, skubantys į darbovietes, kuriose uoliai stengiasi uždirbti lėčiau, negu teigia ekonomistai, kylančias pajamas, kurių didelę dalį atiduos tėvynei vis didėjančių mokesčių pavidalu, už kuriuos bus išasfaltuoti keliai prie naujai išrinktų valdininkų namų, sankryžose išgirdo, kad kultūriškai yra artimiausi baltarusiams bei perskaitė, kad tie, kas švenčia Gegužės devintąją, gali būti ministrais (ar viceministrais, koks skirtumas).

Ministru galiu – o gal turėčiau – būti ir aš. Aš Gegužės 9-ąją švenčiu kasmet. Jei sulauksiu jos šiemet, man sukaks jau net 43-eji. Koncertus bei iškilmingus minėjimus ta proga irgi rengiu. Kviečiu ir jus. Gvazdikų atneškite. Praeitais metais premjerė buvo užsukusi. Gal ir šiemet ministrų kabineto vadovo sulauksiu. Aš nediskriminuoju. Kultūriškai esu tiek pat artimas konservatoriams, kiek socdemams. Turiu ką pasiūlyti tiek dešinei, tiek kairei, taip pat ir Remigijui Žemaitaičiui. Jūs mokat – jūs užsakot muziką. Bet politikos su kultūra nemaišau, nes, kaip sakė (ne krepšininkas) Birutis, „politika yra sudėtinė kultūros dalis“ – ji gerovės valstybėje jau įmaišyta į politiką, tad nereikia išradinėti politkultūrinio dviračio, jis išrastas.

Jei tokias antraštes ir grotažymes perskaitytų Vyriausybės viešųjų ryšių vadovė kokioje nors, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, tikėtina, jai kiltų mintis iš pat ryto sukviesti visus pasitarimui, kad būtų suvaldyta šita „komunikacijos krizė“. Mūsų gerovės valstybėje tikriausiai šio pasitarimo nebus ir jokių pasiaiškinimų dėl išsakytų pozicijų mes nesulauksime.