Tomas Sinickis. Istorinio savaitgalio laukimo kančios

Artimiausias savaitgalis Lietuvai bus istorinis. Aš kaip ir jūs jam ruošiuosi atsakingai ir laukiu su dideliu nekantrumu. Ar jaudinuosi? Sakyčiau, kad taip. Ar bijau? Manyčiau, kad ne.

Įsivaizduoju, kad mano jaudulys turėtų būti panašus į susijaudinimą, kurį jaučia ne pirmą kartą ištekanti nuotaka – žinote, ta, kuri apie pirmas skyrybas pranešė visiems naujienų portalams, o vėliau, užuot žvejojusi jaunikius restoranuose arba vadinamosios aukštuomenės vakarėliuose, apie savo laisvą širdį ir pasirengimą naujiems santykiams paskelbė televizijos gyvenimo būdo laidoje. Ir jai kaipmat pasisekė, nes, kaip žinoma, televizija yra veiksmingesnė priemonė susirasti patiną negu bet koks tinderis.

Ji – kaip ir aš – jaudinasi santūriai. Tai – ne pirmoji santuoka, ne pirmas mūsų rodeo, taip sakant. Nervatriopkė dėl pirmosios nakties – nulinė. Visa tai matyta. Visa tai daryta. Visa tai kartota. Jos – kaip ir manęs – jau niekas nenustebins. Tačiau ji – kaip ir aš – žino, kas laukia po to.

Iš pradžių pasidžiaugsim medaus mėnesiu. Apie jį gal net parašys žurnalai, laikraščiai, portalai – viskas priklausys nuo to, ar ji to norės ir ar nepatingės išsiųsti medžiagos žmogui, save vadinančiam „žurnaliste“. Po to tikriausiai bus žiniasklaidos pranešimai apie dovanėles metinių proga, mylimojo siurprizus, naujus bendrus namus, gal net verslą (jei ištempsim iki kadencijos pabaigos, taip sakant).