Kai pastarąjį kartą bendravau su Vania, dar trečias pasaulinis nebuvo prasidėjęs, mes mylėjome Paškevičių ir Dragūną, valgėm Matijošaičio silkę, Šimašius buvo vėl neseniai laimingai vedęs, visi tikėjo, kad pasodins Masiulį, o labiausiai bijojome mažo narkotikų kiekio dekriminalizavimo ir gėjų bei lesbiečių vestuvių. Buvo ramūs laikai ir juokingos bėdos, bet mes su Vania apie ilgas kleptokratijos rankas ir režimo trapumą diskutavom, lyg būtume ateitį žinoję…
Apie ką gi su Vania diskutavome šį kartą? Nepaisant karo, mes kalbėjome apie šviesią ateitį, t. y. kuo užsiimti toliau, kuo būti, ką studijuoti. Šis klausimas – itin svarbus man (amžinai jaunam, amžinai perspektyviam), bet jis yra dar svarbesnis jaunimui. Tiksliau, ne klausimas, o atsakymas į jį. Kadangi ne už kalnų mokslo metų pabaiga ir jauni lietuvaičiai nemiega naktimis, galvodami, kurią sritį pasirinkti, su kuo susieti savo ateitį, kurioje srityje siekti karjeros aukštumų, dalinuosi su jumis svarbiausiomis mūsų analizės ištraukomis bei komentarais prie jų.
Į Vanios pirmą klausimą, kokie yra mano ateities planai, aš atsakiau, jog tikriausiai teks emigruoti. Vania atsakė nustebusio veido jaustuku. Turėjau paaiškinti, kad kitą savaitę skrendu į Londoną, kur ieškojau baseino, kad galėčiau plaukti ir ta proga padariau neįtikėtiną atradimą. Pasirodo, plaukti Londone yra gerokai pigiau negu Vilniuje. Nesvarbu, ar perki vieną apsilankymą, ar abonementą, galimybių daugiau ir kainos mažesnės. Tad, juokaudamas, pasakiau, jog kadangi plaukt Jungtinėje Karalystėje yra pigiau, laikas važiuoti.
Juokas juokais, bet atvykęs į Londoną, juokauti nustojau. Nusileidęs salos sostinėje, pastebėjau, kad ne tik plaukti, bet ir nusikirpti jau galima pigiau negu Vilniuje. Tiesa, Vilniuje mano barzdaskutys yra turkas. Londone pasitaikė libanietis. Gal turkai brangesni. Bet kokybės skirtumo nepastebėjau. Piniginis skirtumas – 20 proc.
Maistas Jungtinėje Karalystėje irgi, atrodo, pigesnis. Greitoji patikra internete mums atskleidžia, kad: vienas vidutinio dydžio kiaušinis „Tesco“ kainuoja 14 pensų (17 centų), lietuviškoje internetinėje parduotuvėje tas pats vidutinio dydžio kiaušinis kainuoja 20 centų. Pigiausių miltų kilogramas mūsų internetinėje parduotuvėje kainuoja 68 centus, „Tesco“ – 56 centus (47 pensus). Litras pieno saloje kainuoja apie eurą. Mūsų internetinėje parduotuvėje-gražuolėje – apie 20-25 proc. daugiau. Išvada? Lietuvoje, matyt, nebeliko nei karvių, nei vištų, nei kviečių.
Panašu, kad garsiausias Lietuvos prekybininkas į salą persikraustė neatsitiktinai. Žinojo, ką daro. Maisto kainos saloje dar nepasiekė Lietuvos aukštumų. Gyventi galima. Apie darbužius net neverta rašyti. Lietuviai jau gerą dešimtmetį važiuoja drabužių pirkti į užsienį.
Mūsų gobšumas sukelia norą uždirbti iš mūsų miniatiūrinės rinkos tiek, kiek rusas uždirba iš gamtos išteklių, kuriuos eksploatuoti jam leidžia caras. Būtent į juos lygiuojasi mūsiškiai verslo bajorai. Reikia kuo daugiau meilužių, daugiabučių ir automobilių su prasmingais numeriais. Jei vardinių nepavyks gauti, bent jau pradžia „BBD“ turi būti.
Aišku, turtas Didžiojoje Britanijoje yra kur kas brangesnis, bet pajamos – irgi žymiai aukštesnės. Kita vertus, turint galvoje, kad nekilnojamas turtas yra vienintelė turto klasė, į kurią investuoja Lietuvos žmonės, NT Lietuvoje su kiekviena krize – tiksliau, su kiekvienu bandymu gelbėt šalį – brangs. Tad mūsų vaikams įsigyti NT bus didžiulis iššūkis, nesvarbu, ar jie gyvens Lietuvoje, ar Anglijoje.
Išvykus bet kada spėsi vėl tapti patriotu. Taip jau darė Bobelis, Adamkus ir kiti. Galima grįžti, papolitikuoti ir į istorijos vadovėlį patekti. Vėliau galima bus ir nusišnekėti, kažką ten paburbėti apie Lietuvėlę ir didelę Kiniją ar pan. Be to, grįžimą tau dar gali apmokėti paskatinus kokia nors valstybės remiama programa.
Aukščiau vidurinės klasės pakilti beveik neįmanoma – nei Lietuvoje, nei JK. Tačiau vidurinės klasės gyvenimas Jungtinėje Karalystėje yra, mano požiūriu, geresnis negu vidurinės klasės gyvenimas Lietuvoje. Tad jei lieki toje pačioje visuomenės klasėje, labiau apsimoka būti britišku vidutinioku negu lietuviškuoju. Taip pat saugumo prasme tikimybė gauti iskanderiu per galvą Lietuvoje yra žymiai didesnė negu gauti juo Londono priemiestyje.
Na, užtenka apie mane. Ką daryti tiems, kurie liks tėvynėje? Ką studijuoti? Kuo būti? Mano atsakymas Vanią vėl nustebino. Reikia užsiimti politika. „Explain please“ (liet. Paaiškink, prašau), pasakė Vania. Aiškinu.
Krizės vis dažnėja. Tai reiškia, kad vis dažniau vyriausybės turės pateikti atsakymus į nuskriaustųjų pagalbos šauksmą. Visų šalių – mūsų irgi – vyriausybių atsakymas į pagalbos prašymus yra visą laiką toks pat. Remti. Tiksliau, skolintis ir dalinti.
Kadangi mechanizmai yra prasti, sprendimai visada priimami visko nepasvėrus (nes laikas spaudžia ir daryti reikia čia ir dabar), efektas visada būna toks pat: išaugusios pagrindinių turto klasių vertės, infliacija, didesnė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų. Sprendimai yra orientuoti į trumpąjį laikotarpį, bet jų poveikis dažnai būna ilgalaikis ir nebūtinai geras. Ilgalaikėje perspektyvoje krizės turtingus padaro turtingesniais, vargšus dar labiau nuskurdina.
Kuo daugiau krizių, tuo daugiau valstybės įsikišimo, tuo didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje. Europos ekonomika tampa vis labiau planinė (mano nuomone, ji jau visiškai planinė, bet mūsų kostiumuoti ekonomistai, žinoma, prieštarautų tokiam teiginiui). Pas mus net rizikos kapitalas yra dalinamas briuseliškai.
Ką tai reiškia jaunimui? Jaunimui tai reiškia tik vieną – reikia būti kuo arčiau lovio. „Pinigų dalybos ekonomikoje: reikia būti tuo, kuris pinigus dalina, arba pažinoti tą, kuris pinigus dalina“, pasakiau aš Vaniai. „Amen“, atsakė Vania, „visa tai gali pakeisti ir mano požiūrį į dalyvavimą politikoje“.
Kur stoti? Spėju, šiemet VU TSPMI bus didžiausias stojimo konkursas per visą instituto istoriją. Ministrais pas mus tampama anksti. Nereikia patirties nei versle, nei apskritai gyvenime. Keli vadovėliai, kelios sesijos „univere“ – ir tiesiai prie lovio.
Būsi negeras, skolinsies tūkstantines sumas iš verslininkų, juodą buhalteriją vesi? Nieko tokio! Kas tave nuteis? Teismai? Vargu. Rinkėjai nubaus? Nubaus, išsiųsdami į Briuselį, kuo toliau nuo tėvynės. Atlaidumas – stipriausias lietuvio genas.
Ką daryti? Kuo būti? Kuo užsiimti? Emigracija arba politika.