Kyla noras pasakyti, kad idėja yra kvaila. Bet D. Trumpą kritikuoti yra beprasmiška. Visur. Lietuvoje taip pat. Ir apskritai, neigiamai vertinti idėjas yra neprotinga. Jei per dažnai ir per stipriai kritikuosime idėjas, užgošime inovacijas, o be jų – kaip sakė abu Prezidento rinkimų finalininkai – nebus aukštos pridėtinės vertės produkcijos, o be jos nebus ir gerovės ir t.t. Juk idėja savaime nėra pavojinga, kol nėra įgyvendinta. O ši įgyvendinta nebus.
Be to, kam išvis tobulinti atstovaujamosios demokratijos modelį XXI amžiaus Lietuvoje, kur gyvena mažiau nei trys milijonai žmonių, veikia greičiausias interneto ryšys ir – netikrinau, ar taip yra, bet turėtų būti – loterijos bilietų skaičiukai patys užsibraukia mobilioje aplikacijoje?
Kodėl Lietuvos verslo genijai, mecenatai, politologai ir filosofijos banginiai nesiūlo per tas pačias technologines priemones suteikti galimybę visiems piliečiams, kurie to nori, balsuoti dėl įstatymų tiesiogiai, man yra nesuprantama. Visos priemonės tam yra arba gali būti nesunkiai sukurtos.
Galbūt D. Trumpą padėtų įtikinti tokia vizija: įsivaizduokime, kad prie kiekvieno Lietuvoje besiganančios karvės spenio prijungtume po žarną ir per tas žarnas išmelžtas pienas tekėtų iš Kazlų Rūdos pievose lakstančios žalmargės tiesiai į perdirbimo cechą Rokiškyje. Pieno pramonėje tai sunkiai įsivaizduojama, t.y. įsivaizduojama lengvai, bet įgyvendinama sunkiai. Kažkas tą pieną iš pradžių turi surinkti ir, deja, vežti, o ne aukščiau aprašytu pienotekiu tiekti į gamyklas.
Galbūt dėl to ir buvo pasiūlyta kažkokia tarpinė stotelė, kurioje į autobusą su užrašu „Seimas“, deja, vis tiek įsės Tomilinas, Gražulis, Čmilytė ir kiti „atstovai“, kurie vėliau neva tinkamai balsuos parlamente? Iš jų mes spausime savo ateities sūrį?
Duokite dvidešimtmečiams aplikaciją, kurioje „už“ ar „prieš“ įstatymą galima būtų balsuoti braukiant pirštu į dešinę ar į kairę, ir jie pradės domėtis politika.
O jei dar parodysime nuotraukas tų, kurie balsavo taip pat, gal ir demografinė padėtis pagerės. Štai vizija! Skirtingai nuo pieno, duomenų perdavimo žarnos jau seniai yra sukurtos ir veikia. Senovės graikai negali ramiai miegoti ir vartosi kapuose, matydami, kokias technologijas turime ir kaip mes jų išrastą demokratiją „ištobulinome“.
Bet ne D. Trumpą aptarinėti mes čia susirinkome. Didžiausias pono Daliaus straipsnio nuopelnas yra tai, kad tiek idėja, tiek jos aptarimas dar kartą parodė, kaip mums visiems rūpi politika. O tai reiškia, kad rūpi ir Tėvynė. Tik kodėl rinkimai, vietoj to, kad suartintų, mus taip suskaldo?
Laikas keisti požiūrį. Sekmadienį prieš mišias, per mišias ir ypač po jų kviečiu visus kartu kartoti mantrą: „Rinkimai – ne imtynės, ne muštynės, ne karas, rinkimai – tai šventė, amen.”
Man, asmeniškai, rinkimai prilygsta Velykoms. Rytą po rinkimų viskas atgyja. Atsikėlęs ryte supranti, kad Lietuva gyva, stipri ir tvirta koja žengia į priekį. Savaitę prieš rinkimus visi būna išsisėmę, niurzgiantys, pavargę. Toks jausmas, kad tai būtų paskutinė pasninko savaitė. Būna sunku. Matyt todėl, kad slegia nežinomybė.
Įvykus rinkimams, gyvenimas staiga supaprastėja. Neslegia mintys apie ateitį ir nebereikia analizuoti strategijų.
Viskas tampa aišku. Prisimeni svarbiausias vertybes: mamą, „Žalgirį”, cepelinus, duoną česnakinę. Kai pirmadienį po rinkimų pakyla saulutė, pabundi kupinas jėgų ir vilties. Ne dėl to, kad viskas baigėsi. Ne. Viskas tik prasideda!
Tad atleisk kaimynui, jei balsuos ne taip, kaip balsuosi tu. Galų gale, kas tu toks, kad viską žinotum? Net aš visko nežinau.
Net Užkalnis nežino. Nežino net ir Tapinas.
Atleiskime vieni kitiems ir nepykime. Ir jei būsime geri ir labai labai labai tikėsime, tuomet vieną dieną mecenatai mums tikrai sukurs aplikaciją, kur galėsime braukti į dešinę, valdyti šalį ir rasti savo draugus.