Dauguma reanimacijoje dėl covid gulinčių asmenų – neskiepyti ). Kankinasi. Miršta. Nežinia, ką kaltina, nes ir šneka tikriausiai nesuprantamai, jei išvis prašneka. Skaito lietuviai šias naujienas ir vis tiek nesiskiepija. Keista? Ne.
Lietuvis yra maištininkas, kovotojas. Toks yra mūsų DNR. Mes niekada nepasiduodame. Nesame konformistai ar prisitaikėliai. Mes žinome, ko norime ir kaip kas turi būti. Gyvenimas yra per trumpas, kad jį gyventume kitiems ar pagal kitų užgaidas. Mes norime gyventi taip, kaip norime. Mes turime aistrą laisvei. Tuo lietuvis yra geras. Tuo jis patrauklus. Tuo jis žavi visą žmoniją ir todėl nėra žmonių pasaulyje, kurie mūsų nemėgtų.
Tad ar turėtų būti keista, kad, kai lietuviui yra siūloma įkišti adatą į raumenį, jis priešinasi, kiek tik gali? Keista? Ne. Ne tokias kovas lietuvis yra laimėjęs per savo istoriją.
Aš nežinau, ar skiepyti visus yra būtina. Gal išties reikia duoti žmogui pasirinkti. Jei žmogus nori numirti ir jo pasirinkimas yra numirti nuo covid… gal tegul jis miršta nuo covid? Lietuvis gi mėgsta žudytis. Statistika visiems žinoma. Mes maištaujam ne tik prieš priespaudą, bet ir prieš gyvenimą. Jei nusibodo ir covid atrodo kaip gera priemonė nutraukti šią kančią, gal leiskime žmogui nesikankinti? T.y. pasikankinti, kad daugiau nesikankintų.
Skiepų istorija yra savotiškai svarbi antropologiniu požiūriu. Iš jos reikia pasimokyti, kad kitą kartą užėjus pandemijai, valdžia galėtų sėkmingai įvesti skiepidemiją (reiškinys, kai skiepai yra graibstomi savaime, be paskatų). Mūsų politikų problema yra ta, kad jie bando manipuliuoti mūsų galvomis tik per rinkimus. O vėliau kažkodėl pradeda galvoti už mus, t.y. stengiasi dirbti. Kam taip daryti? Niekas už tai nedėkoja. Kaip tik atvirkščiai. Niekas už tokius nebalsuoja pakartotinai. Užuot galvojus, reikia manipuliuoti toliau. Kaip? Paanalizuokime.
Pirmiausia, matyt, reikia suvokti, kad galėtų veikti atvirkštinė psichologija. Lietuvis yra maištininkas ir visada varo prieš status quo. Pavyzdžiui, jei skiepų nebūtų arba jie pradžioje būtų skiriami tik tam tikrai žmonių grupei – geriausia tai, kurių visi nekenčia – kiti galimai jų irgi norėtų.
Iš pradžių skiepus reikėjo duoti ne pagyvenusiems žmonėms, o daugiausiai uždirbantiems. Galų gale tai net yra logiška. Kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau mokesčių sumoki ir tuo svarbesnis valstybei esi. Paskelbus tokią praktiką, kaip mat kiltų protestai, paklausa vakcinoms išaugtų, o užrašymai į eilę būtų greiti ir sklandūs.
Antra, prisiminkime, kad lietuviui nuolat nesiseka. Tad reikia sukurti sąlygas, kad pasisektų. Lietuvis turi labai ryškų priklausomybės geną, ypač azartiniams lošimams. Visi nori kažką laimėti: kampus, eilutę, ledus, televizorių, šaldytuvą ir t.t. Smagu laimėti ir skiepą. Bet gaila, kad loterijos nebuvo. Būtų loteriją – būtų smagiau.
Kitą kartą galima apjungti abi aukščiau išvardintas priemones: turtingi gauna skiepą, nes yra turtingi, o vargšams, kaip visada, lieka loterija. Galiausiai, aišku, laimės visi. Tik sakyti to nebūtina.
Deja, šitų priemonių šiuo metu įgyvendinti jau negalime. Per vėlu. Pusantro milijono lietuvių vis dar nepasiskiepijo. Tad ką su jais daryti? Kaip jiems įpūsti motyvacijos? Matau vieną išeitį. Reikia samdyti Jasikevičių.
Pusantro milijono lietuvių reikia suskirstyti į grupes po dvylika žmonių (berods tiek yra krepšinio komandoje). Kiekvienas dvyliktukas turėtų atsisėsti priešais Jasikevičių minutės pertraukėlei. Galima Litexpo rūmuose, galima kažkokioj arenoj – nesvarbu.
Per tą minutę treneris – tik sau būdingu stiliumi, pasinaudodamas sau būdinga leksika – paaiškintų žaidėjams, kaip jie iki šiol žaidė, kas jie tokie iš tikrųjų yra ir kokį derinį jie turi atlikti, kad gautų skiepą, mat skiepą gauti būtina. Gavę seilių į smakrą ir akis bei išmokę naujų frazių, apbūdinančių savo elgesį, žaidėjai neabejotinai susiims. Trenerio lietuviai klausyt moka ir netgi mėgsta.
Šis procesas, mano skaičiavimais, užtruktų apie 3-4 mėnesius, jei reikėtų motyvuoti visą nepasiskiepusią Lietuvą. Jeigu komandos būtų didesnės, pvz. po 15-20 žmonių, tuomet procesas vyktų greičiau. Atmetus nepilnamečius, susitvarkyti galima būtų per mėnesį-du.
Kito kelio, deja, nėra. Kažkas, kas turi reputaciją ir žmonių pasitikėjimą, turi pagaliau mums pasakyti, kokie klounai esame. Kitaip Lietuva pralaimės. Susirinko žvaigždės, pasidėjo subines ant sofų ir laukia, kol pandemija baigsis. Reikia „eiti į kontaktą“. Kitaip nieko nebus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.