Tomas Sinickis. Ketveri metai vasaros

Kaip jūsų savaitgalis? Mano irgi neblogas. Kupinas įdomių nutikimų, pastebėjimų, pasvarstymų ir išvadų. Viskuo skubu dalytis su ištikimais skaitytojais.

Pradėkime nuo to, kad miškuose dabar tikriausiai pereinamasis laikotarpis. Baravykų nebėra. Žaliuokių dar nedaug. Gal per anksti. Reikia sulaukti rimtesnių šalnų. Patarčiau dar savaitėlę pasilikti namuose. Kai atsiras, pats pranešiu – sekite mane socialiniuose tinkluose.

Užtat grybų netrūksta gatvėse ir žmonių susibūrimo vietose.

Štai vakar su jaunėliu buvau baseine. Persirengimo erdvėje, gerai matomoje vietoje, tarp veidrodžių, kabo įlaminuotas lapas su užrašu didelėmis raidėmis „VARTOTI ALKOHOLINIUS GĖRIMUS GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA“. Vos perskaičius, už nugaros pasigirdo tas gerai pažįstamas skardinės atidarymo garsas: „tsss...“ Pasisuku 180 laipsnių kampu. Taip, tai jis – volfiukas. Ir ne vienas.

Pažiūrėjau į du toli į ketvirtą dešimtmetį įkopusius, garuojančius – todėl, matyt, ištroškusius – plaukimo entuziastus taip, kaip į juos žiūri žmonos, kai jie sugrįžta po „klasiokų susitikimo“ ar „žvejybos“. Dar ir kažkurio iš jų vaiką nužiūrėjau taip, kaip nužiūri progimnazijos direktorė, norėdama bausti už elgesį. Šis pažiūrėjo iš apačios į tėvą lyg klausdamas, „ar šitas dėdė – tavo draugas?“