Tomas Sinickis. Kodėl tik Joninės ir Mindauginės yra laisvadieniai?

Šią savaitę matysime ir girdėsime daug liūdnų, pavargusių, gal net piktų bendradarbių, kolegų bei giminių. Kai kurių net nepamatysime. Su kai kuriais nekalbėsime. Kai kas mums į akis bijos pažvelgti. Lietuvis šventę švenčia taip, kaip moka.

Ilgasis Joninių savaitgalis, kaip ir kiekvienas kitas ilgasis savaitgalis Lietuvoje, sukvietė būrius reiverių, žvejų ir kitokio plauko bendraminčių bei miesto švenčių mėgėjų (ir profesionalų) švęsti šventę. Kokią šventę? Niekam nerūpi. Niekam neįdomu. Svarbu, kad būtų šventė, kad tekėtų, kad varvėtų, kad galvelę vėliau skaudėtų.

Kodėl Joninės? Kuo jos ypatingos? Kodėl tai – laisvadienis?

2000-2004 metais man teko gyventi Estijoje ir Latvijoje. 2000-aisiais sužinojau, kad vasaros saulėgrįžos proga laisvadienį turi estai, o metais vėliau, persikraustęs į Rygą, sužinojau, kad tą patį turi ir latviai. Tuo metu pamaniau, kad yra neteisinga, kad estai ir latviai turi laisvadienį, o paskutiniai Europos pagonys, t. y. mes, – ne.

Su kursiokais galvojome net peticiją dėl tokios neteisybės rašyti. Tačiau neprireikė. Jau 2003-aisias laisvadienį mums išrašė ir mūsų valdžia. Kaip ir priklauso pagal visas teorijas, tradicijas bei populistinį braižą, papildomą laisvadienį gavome, kai valdžioje buvo kairieji, prie Brazausko.