Tomas Sinickis. Kokie būsime kitąmet?

Tuoj žengsime į naujuosius metus. Kaip mes sprendžiame, kokius save norime matyti kitąmet? Kokie kitąmet būsime?

Pasižadėjimai, kuriuos, dėl nuolatinio sėdėjimo priešais monitorius ir ekranus, influenceriai vadina rezoliucijomis, jau sugalvoti. Tie iš mūsų, kurie yra linkę į mazochizmą, pasižadėjimus dar ir užsirašė. Kad stipriau skaudėtų, kai sau duotų pažadų neįvykdys.

Visi tikriausiai norim tapti geresniais. Sau. Kitiems. Bet labiausiai norima tiesiog sau labiau patikti. Deja, „sau patikti“ šiais laikais dažnai tiesiogiai priklauso nuo surinktų širdučių ir nykščių socialiniuose tinkluose, t.y. „sau patikti“ lygu „patikti kitiems“. Kai kuriems atrodys (ir dabar atrodo), kad tapo geresniais tik tuomet, kai kiti patvirtins. Ar nuo to bus lengviau? Ar sulaukus pritarimo tikrai pagerės? Ir jei pagerės, ar ilgam?

Mums atrodo, jog kiti mums ploja, kai mums sekasi ir tai yra matoma. Kai sėkmė yra akivaizdi, sunku neploti. Gali ploti arba prikąsti liežuvį, arba ploti prikandęs liežuvį. Todėl sėkmės mes siekiame ne dėl savęs, o dėl kitų. T.y. dėl savęs, kad kiti pamatytų, kad mes žinotume, kad pamatė.

Kas yra sėkmė? Kapitalistinėje visuomenėje – tokioje kaip mūsų – sėkmė, deja, dažniausiai yra siejama su augančia materialine gerove, kuri pasireiškia didesniu vartojimu. Ją atpažįstame iš materialinių artefaktų: prabangesnio automobilio, aukštesnių kulniukų, didesnės Kalėdų eglės, blizgesnių žaisliukų.

Materializmas savaime gal ir nėra blogas dalykas. Galų gale, iš dalies bėgome iš sovietų sąjungos tam, kad galėtume pažaisti kapitalizmą laisvojoje, t.y. laisvesnėje, rinkoje. Gebėjimas identifikuoti ir suprasti rinką, prisitaikyti prie jos ir parduoti jai prekę, paslaugą arba save yra sėkmės kapitalistinėse visuomenėsė pagrindas.

Tik čia gali kilti gan įdomus klausimas: ar mes norime, kad rinka keistųsi, ar vis dėlto tiesiog bandysime prie jos taikytis? Ar mums užtenka ją tiesiog išnaudoti ar – būdami sėkmingi bei (todėl) svarbūs ir įtakingi – mes turėtume jausti pareigą ją keisti ne vien tam, kad ji neštų daugiau pelno, bet tam, kad mes visi taptume geresniais?

Jei darome prielaidą, kad materialinė gerovė yra aukščiausia vertybė, jos siekti būtų lengviausia verslavimo keliu. Verslas paprastai yra daromas metodiškai, net kažkiek nuobodžiai. Formulė dažniausiai tokia pati: identifikuojamas vartotojų poreikis, pasiūlomas produktas poreikiui patenkinti, optimizuojama rinkodara tikslinei auditorijai, auginama rinkos dalis, pasiekiama kritinė skalė, optimizuojami kaštai, uždirbamas pelnas. Kuomet produkto gyvavimo ciklas pasiekia piką – t.y. brandą – jau būtų gerai turėti kažką naujo, nes kitaip teks susitaikyti su nuosmukiu ir nesėkme. Arba augi, arba miršti.

Šioje vietoje svarbu pastebėti, kad teoriškai verslas visuomenės neturėtų bandyti keisti (ir jau tikrai jis nesistengia jos keisti į gerą). Efektyvus verslas nebando keisti visuomenės, kad jai staiga prireiktų jau sukurto produkto, o sukuria produktą reaguodamas į pokyčius visuomenėje. Kodėl būtent tokia seka? Nes inicijuoti ir forsuoti pokyčius užtrunka ir kainuoja. Lengviau (efektyviau) yra prisitaikyti ir duoti žmogui tai, ko jis nori. Jei būtų atvirkščiai, niekas jokių rinkos tyrimų nedarytų.

Beje, žodį „verslas“ naudoju plačiąja prasme. Man „verslas“ yra viskas: nuo influencerio baltojo katino svetainės iki Meta.

Kai kas iš jūsų gali dabar pasakyti, kad verslas mums gyvenimą palengvina ir vis pasiūlo kažką naujo, geresnio ir taip pokyčius vis tiek forsuoja. Jau pirmam kurse mums sako, kad kažką naujo verslas siūlyti privalo, nes keičiasi mūsų poreikiai. Anksčiau, kai gyvenimas buvo lėtesnis, poreikiai keitėsi dėl gan lėtai besikeičiančių socialinių faktorių, prie kurių verslas nagų nekišdavo (nes pats buvo lėtas). Dabar, deja, verslas yra tiek galingas ir tiek greitas, kad gali pats nurodyti mums, ko mums reikia, numatyti į priekį ir priversti elgtis taip, kaip jam reikia – ypač informacinių technologijų sektoriuje.

Ir čia slypi pavojus žmoniškumui. Verslui reikia, kad vartotojas verslui vergautų, o ne tobulėtų kaip žmogus. Vartojimas vardan vartojimo. Verslas vardan verslo. Materializmas vardan materializmo. Užburtas ratas. Vartotojas svajoja atsidurti verslo pusėje tam, kad galėtų daugiau uždirbti, dar daugiau vartoti ir patenkinti priklausomybę nuo materializmo. Gal tai jau žmonijos pabaiga.

Kyla klausimas: jeigu viskas, ko mes norime, tai turėti daugiau pinigų, kad galėtume daugiau vartoti ir labiau pasirodyti, ar verta mums persistengti, apeliuojant į kažkokias kitas vertybes?

Šioje vietoje, žinoma, galime gan elegantiškai pereiti prie Kinijos ir Taivano, ir kitų pastaruoju metu populiarių klausimų (kad ir dėl tų pačių trąšų). Dėl ko tėvai ir seneliai stovėjo Baltijos kelyje? Tam, kad dabar, užčiaupę burnas, galėtume prekiauti su bet kuo margame pasaulyje? Na, nes babkių tai reikia. Nes feisbukas dar ne visus bemsus pamatė. Ar vis dėlto ne vien litas ar doleris buvo galvoje aštuoniasdešimtų pabaigoje? Kažkokį nuoseklumą bandysime išlaužti, solidarizuodamiesi su bočiais, ar vis dėlto seniai jau savo padarė ir tradicijos tęstinumas mums nėra svarbus?

Pažįstu nemažai verslininkų, kurie pyksta ant Landsbergio už politiką Kinijos atžvilgiu. Jie yra užkietėję kapitalistai, kuriems svarbiausia „ekonominiai interesai“, „rezultatai“, „augimas“. Jie visus – darbuotojus, vaikus, draugus, priešus – skatina ir baudžia tuo pačiu įrankiu – pinigais. Paklausiau, ar nubaus Gabrielių, ar atsiims vaikučius iš mokyklėlių ir darželių. Sakė, kad ne. Vertybės. Paspauskite gaiduką. Ne, nespausim. Matyt, baisu.

Baisu, kad valstybinėje mokykloje vaikučiai neišvystys pakankamai įgūdžių, kad įgytų konkurencinį pranašumą prieš likusius privačioje mokyklėlėje. Bet kita vertus, jeigu jums labai rūpi pinigėliai, tuomet būtų gerai, kad rinka būtų tvari, stiprėtų vidurinioji klasė ir pan. Tai kaip tik būtų į naudą, kad skirtumo tarp privataus ir valstybinio švietimo kokybės išvis nebūtų. Kitaip konkurencinį pranašumą įgiję vaikučiai neturės kam pardavinėti savo butų, pastatytų virš butų, kuriuos jūs patys statėt.

Įsijaučiau.

Mes pripratome gerai gyventi: ėsti, lėbauti, vairuoti su promilėm. Prisipirkom Porsche‘ų daugiau negu graikai prieš 2007-2008 metų krizę (jie jų turėjo daugiausia vienam gyventojui; dabar lyderiai pagal šį rodiklį – mes). Kai jau nebėra, kuo lygintis, pasilyginam kalėdiniu dekoru.

Labiau rūpinamės kūnu negu siela. Gal net ne tiek rūpinamės, kiek tiesiog pripratome tapatinti savo būklę su savo kūno nuotaika. Suteikiam kūnui malonumų, kiek tik norim; dažnai – per daug. Kai, atrodo, pritrūks eurų malonumams, valdžia pasiskolina ir, kaip berods gerb. Milašius kažkada rašė, paberia iš sraigtasparnio. Ar tai lietuviškoji gerovės valstybės versija? Gal net jau įgyvendinta.

Aš tik noriu žinoti, ar mes iš tikrųjų tokie esame ir ar tai jau iš esmės yra viskas: gerovė čia, užsišaldome su štai tokiu mentalitetu ir gyvename pagal šias taisykles: euras ir pakazucha virš visko. Ar galima pasirašyti kažkokį nacionalinį susitarimą, kad nebesistengiam daugiau būti žmonės, o būnam ėdrūs materialistai, dalyvaujantys nesibaigiančiame šlapinimosi į tolį konkurse? Aš mielai dalyvausiu, bet kažkas turi duoti startą arba bent jau informuoti, kad aš į startą pavėlavau, nes jis jau duotas buvo 1990-ais. Tada žaisiu mėgėjų lygoje.

Kiti metai nebus lengvesni nei 2020-ieji ir 2021-ieji. Atskirtis tarp turtingų ir vargšų toliau didės. Mes vėl tolsime vieni nuo kitų. Jei vasarą nusiimsime kaukes, bent jau nepamirškime, kad gyvas bendravimas – tai ne feisbuko komentarų skiltis po straipsniu apie Gražulį.

Būtų labai smagu matyti mus šiek tiek turtingesnius, t.y. tauresnius, tyresnius, mažiau smerkiančius vienas kitą. Deja, Užuojauta, Supratimas, Pagarba ir Pagalba neblizga ir jų nepuošia jokie prekių ženklai, kuriuos galima būtų visiems viešai pademonstruoti.