Tomas Sinickis. Kovingosios lygiosios: Šimonytė su Širinskiene turėtų padėkoti Šurajevui

Paskutines tris savaites tyčia nieko nerašiau. Nei apie Olego išdaigas Seime, nei apie Širinskienės ir Šimonytės barnius feisbuke, nei apie tariamą ar tikrą ataką prieš Jurgutį ir Belickaitę. Leidau pasisakyti kitiems. Daviau, taip sakant, žmonėms kelią. Dabar, kai visi jau nušuoliavo tais vingiuotais, apsnigtais takais, atslūgus emocijoms, pakilus saulei, atėjus pavasariui, ramiai papasakosiu jums, kas čia įvyko.

Nežinau, kiek kartų tai reikia kartoti, kad pagaliau kas nors išgirstų. Matyt, ir šis kartas nepadės, bet tebūnie: žmonės per tūkstantmečius iš esmės nesikeičia. Žmonės lieka tokie patys – pikti, kvaili, pavydūs, nuo dopamino priklausomi, savidestrukcija užsiimantys stabilai (pastaba: stabilas – tai mano išrastas žodis, kildinamas iš žodžių „stabilus“ ir to kito žodžio, kurio man redaktorė neleidžia rašyti; stabilizmas – žmogaus, t. y. stabilo, egzistencinė būsena). Mes esame idiotai. Tobulėja tik technologijos.

Kažkada žmogus labai mėgo arklį, kurį, priklausomai nuo situacijos, ir žirgu vadina. Jis buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jis buvo kadaise pasaulyje (o Lietuvoje – vis dar) svarbiausios ūkio šakos (žemės ūkio) varomoji jėga. Jis buvo transporto ir logistikos stuburas.

Žmogus gali daug ką. Su laiku, viską išmoks pagamint, pakeist, patobulint, išskyrus patį žmogų. Visi išradimai (ir atradimai) sudaro klaidingą įspūdį, jog žmonės tobulėja. Ne. Tobulėja technologijos. Mes liekam tokie patys (gal net tampam blogesni).

Tomas Sinickis

Jei „Girteka“ veiktų XVIII amžiuje, o XVIII amžiuje veiktų akcinės bendrovės, jos sunkvežimių parkas būtų sudarytas iš tūkstančių arklių ir vežimų, o pagrindinė rizika – koks nors arklių maras. Arklys (ar tai žirgas) buvo neatsiejamas nuo karybos (joks mūšis neapsieidavo be žirgų). Na, o žirgų lenktynės buvo smagiausia aukštuomenės pramoga (dar aukštuomenė labai mėgo lošti kortomis, kiek girdėjau, bet apie tai kitą kartą).

Žmogus vieną dieną suprato, kad arklys turi vieną minusą – greitai nudvesia. Tad žmogus sukūrė traktorių, vilkiką, tanką ir lenktyninį automobilį. Arklio (žirgo) karjera baigėsi. Matydamas, kaip jį darbo vietose keičia robotai, arklys puolė į vis gilesnę depresiją. Dabar jau suprantat, kodėl arklio akys tokios liūdnos.

Sugebėjęs išrasti arklio pakaitalus, žmogus pradėjo tikėti, kad tobulėja, kad juda į priekį. Gyvenimo trukmė šovė į viršų. Žmonių prisiveisė tiek, kad kasmet kartojama, kad jau yra per daug, kad jau planeta nebepatemps tiek išmaitinti. Bet kažkaip išmaitina.

Žmogus gali daug ką. Su laiku viską išmoks pagamint, pakeist, patobulint, išskyrus patį žmogų. Visi išradimai (ir atradimai) sudaro klaidingą įspūdį, jog žmonės tobulėja. Ne. Tobulėja technologijos. Mes liekam tokie patys (gal net tampam blogesni).

Dėl technologijų dabar yra lengviau palaikyti ryšį. Dėl technologijų galima greitai artimą pagirt, apgint, apgaut, pažemint, apšaukt, užmušt. Būtent dėl šios priežasties – technologinio vystymosi – mums atrodo, kad žmonija juda į priekį. Bet iš tikrųjų ji stovi vietoje. Žmonės nėra nei geresni, nei laimingesni, negu buvo prieš šimtmetį ar tūkstantmetį. Viskas yra tas pats. Gimstam, senstam, mirštam. Priežastys tos pačios. Kelias – visų vienodas. Baigtis – visų tokia pati.

Kiek kartų girdėjome „ateis nauja karta – viskas pasikeis“? Ar labai kas keičiasi? Ar kažkas keisis ateityje? Ne. Kvailų ir mažiau kvailų procentiškai visą laiką buvo, yra ir bus tiek pat. Mes taip esame užprogramuoti ir čia nieko fundamentaliai blogo nėra. Šito žmonijai būtinai reikia, nes kitaip sunku realizuoti savidestrukciją, kuri reikalinga būtent tam, kad ateitų naujos kartos (ir darytų tas pačias klaidas).

Tarp žmonių visada turėsime dalį despotų, kurie patologiškai meluos ir kuriuos naivuoliai rinks į valdžią tik tam, kad vėliau jie virstų putinais ir sukeltų begalinį skausmą savo žmonėms ir kitoms tautoms. Visada buvo, yra ir bus smulkesnių narcizų, kuriuos mes rinksime Kaune, Širvintose ir Lietuvoje. Kiek žmonija tokių matė? Kiek dar tokių matys? Visais laikais buvo, yra ir bus kovotojų už teisybę, valdžios ištroškusių sociopatų ir psichopatų, savimylų, paleistuvių, nuskriaustų ir nepagrįstai sėkmingų žmonių. Niekas nesikeis. Nes keistis negali.

Būtent todėl man yra keista, kad visus šokiravo Olego žygis Seime, Širinskienės ir Šimonytės barniai feisbuke bei Jurgučio ir Belickaitės „skandalas“. Ko iš viso šito mes nesame matę? Kiek kartų mes matysime tą patį vėl ir vėl? Daug.

Bet. Kokios išvados? Kas pasikeitė? Kas laimėjo? Kas iš to?

Sakyčiau, kad viskas baigėsi kovingomis, rezultatyviomis lygiosiomis. Šitie apsispjaudymai absoliučiai nieko nekeičia ir tuo pat metu visiems dalyviams yra naudingi. Kaip žinome, kiekviena finansų krizė turtingus padaro turtingesnius, o vargšus padaro skurdesnius. Kitaip tariant, būtų žymiai geriau, jei valtis nesiūbuotų. Lygiai taip pat šitie tušti, iš esmės nieko nelemiantys barniai naudingi yra tik jų dalyviams, kurie tik sutvirtins savo pozicijas savo rinkėjų, gerbėjų, skaitytojų, sekėjų akyse.

Šimtatūkstantinė Olego gerbėjų minia dar labiau jį pamilo. Manyčiau, kad jau pribrendo laikas, kad jiems būtų sukurtas koks nors specialus pavadinimas, pvz. Šurikai. Aš tai sakau be jokios pagiežos. Olegą mėgstu ir gerbiu. Reikia judėti į priekį. Kelti viską į naują lygį. Taylor Swift turi Swifties, Justinas Bieberis – Beliebers. Kodėl Olegas negali turėti Šurikų? Pribrendo laikas monetizuoti savo armiją gerbėjų naujais būdais. Tad pateikiu vieną galimų variantų.

Belickaitė ir Jurgutis dabar jau yra ne tik progresyvūs, energingi ir jauni, bet dar ir aukos. Aukos statusas garantuoja politinę sėkmę visą gyvenimą (tą jau anksčiau mums įrodė Rolas, Vycka ir kiti). Dabar jūs jų neatsikratysite iki grabo lentos – patinka jums jie ar ne. Jie per trumpą laiką sugebėjo pasiekti labai daug su juokingai mažomis investicijomis. Nuoširdžiai žaviuosi sumanumu. Šis nereikšmingas skandaliūkštis po Velykų bus pamirštas, bet nuskriaustųjų įvaizdis išliks amžiams ir už tai mes atsidėkosime balsais ir (arba) užsakymais.

Šimonytės ir Širinskienės sparingas yra būtent tai, ko joms šiuo metu labiausiai reikėjo. Beje, abi turėtų padėkoti Šurajevui. Lietuvos žmonėms ši dvikova, kuriai Naujosios Vilnios politikos mokslų instituto profesorius Nikolajus Matvejevas suteikė pavadinimą „2xŠ Mūšis“ (pridėkite Olegą ir galima dauginti iš trijų), padėjo prisiminti nusibodusias ir pamirštas mokslų daktares ir dėstytojas (aukštasis mokslas jų pasiilgo). Šis nekaltas apsižodžiavimas įpūtė gyvybės tiek Ingridai, tiek Agnei. Parodė, kad abi dar yra gyvos, turi jėgų ir yra linkusios pakovoti dėl savo vertybių ir įsitikinimų. Rinkėjai paplojo. Piestu ginti stojo. Ar bent vienas rinkėjas pakeitė stovyklą? Nejuokaukim.

Apie švogerių Lietuvą parašė ir plojimų susilaukė Rimvydas Valatka. Irgi smagu. Greitas būdas užkalt kapeiką be ypatingų pastangų. Tą patį kitais žodžiais galima bus dar ne kartą perspausdint, nes niekas nesikeis. Ir Rimvydas tą pukiai žino ir, neabejoju, tyliai juokiasi, kartais – nusižvengia.

Vidas Rachlevičius pasistengė labiau, privertė kai kuriuos lietuvius į paieškos sistemą įvesti žodį „šariatas“. Jei atvirai, gal net persistengė. Tvirtinimas, kad „šurajevščina” nėra europinis elgesys, o vat vitrinų daužymas paryžiečių pavyzdžiu yra, skamba, kaip čia pasakius, keistokai. Gal, žiūrėk, kitą kartą ir padaužys ką nors, paskaitę rekomendacijų. Ką kalbės tada? Bet tebūnie. Atleidžiam, nes vis dėlto apie šariatą žmonės pasidomėjo, o tai jau naudinga.

Be šariato lietuviai atrado žodžius „nepotizmas“ ir „mobingas“. Žodynas prasiplėtė. Patobulėjome. Ir čia tikriausiai yra vienintelis visos šitos nesąmonės pliusas. Mažas žingsnelis į priekį. Būtent už tai ir ačiū jums, visų tautiečių vardu. Tik gaila, kad abu žodžiai – skoliniai. Reiktų lietuviškų.

Apibendrinant, visa tai mes jau matėme ne vieną kartą. Kiek kartų apie tai kalbėta, rašyta, dejuota? Ar kažkas pasikeitė? Praeis metai kiti ir vėl galėsime apie tą patį padejuoti. Kodėl? Todėl, kad žmonės nesikeičia. Jie daro tas pačias klaidas. Ir neabejotinai darys jas toliau. Tai vadinama stabilizmu.